01
03 /
2013
Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno. Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė. Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega.“
Kai VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė. Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo.“ (Iš 3, 1–6)
Dievo liespnojančiame krūme tema
Dievo, pasirodančio Mozei degančiame krūme, tema pirmiausia išplito Rytų Bažnyčios mene. Ji sutinkama jau šv. Jono Chrizostomo (347– 407 m.) „Traktate apie Apreiškimą“ ir įtvirtinama Apreiškimo Marijai liturgijoje (vakariniuose mišparuose) bei grupėje Theotokos (Dievo Gimdytojos) ikonų, kuriose ji pati vadinama „Nesudegančiu krūmu“. Teologinė mintis tokia: liepsna, nesunaikinusi dykumos augalo, yra ta pati dieviškos meilės ugnis, kuri apgaubia, įeina, persmelkia žmogiškąją Marijos būtį, bet jos nesunaikina. Marija, laikanti Kristų, vaizduojama apsupta liepsnų, o Mozė priešais liepsnojantį krūmą gali būti papildantis motyvas, primenantis vieną iš Dievo apsireiškimo stebuklų.
XII–XIII a. Šventojo Rašto komentaruose Vakarų Bažnyčioje Mozės susitikimas su Dievu gretinamas su Apreiškimu Marijai. Dievas pasirodo Mozei, kviesdamas bendradarbiauti išlaisvinant tautą iš vergovės, ir panašiai kreipiasi į Mariją, kad ji, pagimdydama Atpirkėją, padėtų išlaisvinti žmoniją iš nuodėmių. Mozės paklusimas – tarsi būsimojo Marijos „tebūnie“ provaizdis. To laiko mene Mozės gyvenimo scenose kartais vietoje Dievo Tėvo liepsnojančiame krūme pasirodo Marija su Jėzumi, o Apreiškimo sceną gali papildyti degančio krūmo motyvas. Kartu su teologiniu stebuklo aiškinimu abu siužetai to meto visuomenei kalba ir apie žmogaus širdies drąsą leistis būti persmelktam dieviškos tikrovės, atiduoti save nežiniai, perkeitimui. Ši mintis tikriausiai neprarado svarbos ir XV a., kai buvo kuriamas Niurnbergo Šv. Lauryno bažnyčios vitražinis langas, vaizduojantis Mozės istoriją.
Vitražo užsakovai
Bažnyčiai skirtas vitražas viduramžiais buvo tarsi kolektyvinis votas. Jį užsakydavo ir apmokėdavo kokia nors bendrija – amatininkų gildija, religinė brolija, turtinga giminė. Užsakovai patys nuspręsdavo, kas bus vaizduojama, ir pasirinkdavo meistrus, tad dažnai greta esančių vitražų temos tarpusavyje nesisiedavo. Šv. Lauryno bažnyčios choro XV a. vitražų siužetai taip pat skirtingi, kiekvienas langas užsakytas atskirai arba kurios nors Niurnbergo patricijų giminės (Palmgartenų, Tucherių, Halerių ir kt. langai), arba bažnyčios kunigų (Knoro, Konhoferio langai). Centrinį langą fundavo imperatorius Fridrichas III (1415–1493 m.) ir jo žmona Eleonora Helena (1436–1467 m.).
„Magnificat“ viršelį puošiantis vitražas „Dievas liepsnojančiame krūme“ vainikuoja Ryterių (Rieter) – Niurnbergo patricijų giminės – langą. Bendroje vitražo kompozicijoje jis tiesiog dega raudona spalva, kurios atšvaitai pažyra po visą lango plokštumą. Žemiau šio atvaizdo esančiuose 30-yje segmentų išdėstytos scenos, kuriose pasakojama Mozės istorija nuo jo susitikimo su Dievu prie Horebo (Sinajaus) kalno iki gyvenimo pabaigos. Apatinė eilė užpildyta Ryterių herbais, o apatiniame dešiniajame fragmente matomi vitražo užsakovų – brolių Peterio ir Zėbaldo Ryterių (Peter Rieter, Sebald Rieter) – portretai.
Zėbaldo Ryterio piligriminė kelionė
Ryterių vitražo temos parinkimą tyrinėtojai sieja su vieno iš brolių, Zėbaldo, piligrimine kelione į Šventąją Žemę ir Sinajų. Net ir nežinant tikslios vitražo užsakovų ir autorių intencijos, ryšys tarp piligrimystės ir Mozės istorijos suprantamas viduramžių religinės minties kontekste: XI a. rašytojai piligrimų keliones lygina su Abraomo kelione iš Uro į Pažadėtąją žemę bei su žydų išėjimu iš Egipto. Remdamiesi XVI a. Ryterių šeimos kelionių knygoje aprašyta Zėbaldo kelionės istorija, tyrinėtojai ieško gilesnio ir aiškesnio pasirinktų Biblijos motyvų ryšio su fundatoriaus gyvenimo įvykiais.
Kelionės užrašuose registruojami svarbiausi kasdieniai įvykiai, įveikti atstumai, aprašomos aplankytos vietovės. Išvykę iš Venecijos 1479 m. kovo 6 d., Zėbaldas, jo svainis H. Tucheris ir kiti kilmingi bendrakeleiviai naudojasi Zėbaldo tėvo, Zėbaldo Ryterio Vyresniojo, į Šventąją Žemę keliavusio 1464 m., maršrutų aprašymais ir nuorodomis. Beveik mėnesį Zėbaldas vaikščioja Mozės keliais, lankydamas įvairias vietoves Sinajaus dykumoje: Horebo kalną, Šv. Kotrynos vienuolyną, kurio koplyčia, kaip tikima, pastatyta ten, kur Dievas apsireiškė liepsnojančiame krūme. Užrašuose kruopščiai vardijamos vietos, susijusios su Dievo padarytais stebuklais, Mozei vedant izraelitus per dykumą. Zėbaldas neaprašė savo religinių išgyvenimų, bet atskiri jo pastebėjimai leidžia manyti, kad jis nesitapatino su išorinių stebuklų laukiančiais tikinčiaisiais, o greičiau savo kelionę suvokė kaip vidinį perkeitimą. „Prie vieno kalno matyti akmeninga uola, primenanti krūmą, iš kurio Dievas kalbėjo Mozei. Aplinkui mėtosi daug didesnių ir mažesnių akmenukų, kuriuos naivūs piligrimai renka tikėdami, kad jie gali padaryti stebuklų.“
Grigalius Nysietis (335–395 m.) apie Mozės gyvenimą rašė kaip apie mistinę kelionę – kilimą į Dievą, jį kontempliuojant tamsoje. Ar dykumoje eidami Mozės keliais Zėbaldas ir bendražygiai mėgino širdyje bent kiek priartėti prie šiurpiojo debesies, paslėpusio Mozę, kylantį į Horebo kalną? Galbūt taip, nes grįžęs jis kartu su broliu užsako vitražinį langą, kuriame, kaip padėka už sėkmingą grįžimą, ir įkūnyta sunkios bei drąsios dvasinės kelionės tema.
Vitražo autoriai ir vertė
Kodėl šis langas taip domina viduramžių meno tyrinėtojus? Be įdomių siužetinių sąsajų su to meto religiniu gyvenimu, jo atsiradimas, kaip giminės užsakymas, nagrinėjamas ir platesniu – socialiniu aspektu. Vitražas garsus ir kaip vienas gražiausių brandžiosios gotikos vitražo meno pavyzdžių. Į labai vieningą ir monumentalią kompoziciją supintos 38 figūrinės scenos, architektūros motyvai, gotikinio šrifto įrašai. Jis atspindi Niurnbergo, tuo metu vadinto Šiaurės Venecija, vitražo dirbtuvių klestėjimą XV a., paruošusį dirvą naujam periodui – renesansiniam A. Diurerio (1471–1528 m.) ir jo pasekėjų vitražo menui.
Kas buvo šio sumanymo įgyvendintojai – vitražų projektuotojai, tapytojai, stiklintojai? Galbūt naujausi tyrimai jau atskleidė jų vardus, tačiau paskutiniųjų dešimtmečių literatūroje autoriai nenurodomi. XIII–XV a. statyta Niurnbergo Šv. Lauryno bažnyčia, nors ir smarkiai apgriauta per Antrąjį pasaulinį karą, yra viena iš nedaugelio Vokietijos bažnyčių, išsaugojusi nesunaikintų (tiesa, ne kartą nesėkmingai restauruotų) viduramžių vitražų. 11 didžiųjų bažnyčios choro vitražų buvo sukurti XV a. antroje pusėje. 1439 m. pradėta bažnyčios choro rekonstrukcija, per kurią prie senosios pastato dalies prijungta aukštesnė ir šviesesnė, didesniais langais, altorinė dalis. Langų stiklinimas vyko dviem etapais. Pirmieji vitražai pradėti kurti dar 1454–1456 m., įpusėjus sienų statybai. Po 20 metų pertraukos pagaminti ir sumontuoti jau visi langai.
Tarp galimų vitražo kompozicijos kūrėjų minimas Albrechto Diurerio mokytojas Michaelis Volgemutas (Michael Wolgemut, 1434–1519 m.), kuris yra kai kurių kitų Šv. Lauryno bažnyčios vitražų autorius. Tačiau tai tik vienas iš spėjimų. XV a. Niurnberge buvo daug dirbtuvių ir meistrų – tapytojų, stiklininkų. Dirbtuvių gausa leido per labai trumpą laiką (1476–1481 m.) pagaminti mažiausiai septynis beveik 8 metrų aukščio choro vitražus. Ryterių ir šalia esantis Helerių langai rodo, kad jie gaminti toje pačioje dirbtuvėje (panašus scenų komponavimas, architektūrinis įrėminimas – masverko imitacija), bet skirtingų dailininkų, kurių tapatybė dar vis tikslinama.
Jurgita Sprindžiūnienė
