15
12 /
2017
[…] Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.
Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje.“ Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“ Jėzus paklausė „Kiek turite duonos?“ Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles.“ Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso septynis pilnus krepšius.
Evangelijose juntamas stiprus duonos kvapas. Duona užima labai svarbią vietą Evangelijose. Tačiau Jėzaus požiūris į duoną ne visada yra toks pats, kartais gali pasirodyti net prieštaringas. Dykumoje šėtono gundomas Jėzus sako, jog žmogus gyvas ne viena duona. Kalno pamoksle moko: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite. (Mt 6, 25) Bet kartu liepia melstis: kasdienės duonos duok mums šiandien. Pyksta ant minios ir jai priekaištauja: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. (Jn 6, 26) O vis dėlto Jis padaugino duoną, nors niekas Jo to ir neprašė. Kartą Jėzus sako, kad duona nėra svarbi, ir tuojau pat pabrėžia, jog duona yra labai svarbi. Pamėginkime atsekti pagrindinę Jėzaus mokymo apie duoną mintį.
Žmogus gyvas ne viena duona, – atsako Jėzus į šėtono gundymą paversti akmenis duona. Jis atmeta ekonominės problemos sprendimą stebuklo pagalba be vargo ir prakaito. Jėzus neketino palengvinti mūsų gyvenimo kelią stebuklais. Duona yra susijusi su veido prakaitu, o ne su stebuklais. Duona įgauna savo vertę tik tada, jei turi „firminį“ žmogaus darbo ženklą.
Vis dėlto šios Evangelijos ištrauka byloja, kad Jėzaus žodis pasiekė krepšio dugną, kuriame gulėjo septyni kepaliukai duonos ir nenumaldoma skaičių tikrovė buvo perkeista. Tūkstančiai duonos kepaliukų buvo pašaukti į būtį Jėzaus žodžio galia. Tačiau Jėzus nenori konkuruoti su kepėjais ir gydytojais, kurių greičiausiai netrūko toje žmonių minioje. Kepėjų ir gydytojų darbui Jis suteikia naują reikšmę ir naują vertę – meilės vertę. Jėzus neatmeta jų darbo, bet pabrėžia jo vertę: tas, kuris gyvena Jėzaus Evangelija, maitina, rengia, gydo, padeda žmonėms todėl, kad jaučia tą patį Jėzaus susirūpinimą suvargusiais žmonėmis ir trokšta tęsti Jo darbą.
Duonos padalijimo stebuklas slepia savyje svarbias nuorodas kiekvienam iš mūsų. Jėzus paima į rankas duoną, sukalba padėkos maldą, laužo ir dalija. Šiuose gestuose glūdi krikščioniškos nuosavybės sampratos prasmė. Padėkos malda reiškia absoliučiai aukščiausios Dievo valdžios pripažinimą. Tik Dievas yra Viešpats. Mes nesame viešpačiai. Mes esame kūriniai, kuriems viskas yra patikėta. Mes esame atsakingi už tai, kas mums yra patikėta. Dievas mums viską patikėjo, kad mes gerbtume Jo valią Jo kūriniuose. Mes privalome saugoti, dauginti ir dalyti viską, ką turime. Nuosavybės teisė yra mūsų gyvenimo erdvė, o tai reiškia, kad tai yra visų teisė, ypač tų, kurie nieko neturi. Ši teisė nieko neišskiria, bet visus įpareigoja dalyvauti ir dalytis. Mūsų pašaukimas nėra turėti, bet dalytis. Mes tik tuomet turime teisę įsidėti į burną duonos kąsnį, kai jis, be „firminio“ darbo ženklo, turi dar ir kitą kokybės žymę – meilės ženklą. Jeigu aš valgau duoną, kuri lieka tik „mano“ duona, nepripažįstu Tėvo buvimo savo gyvenimo tikrovėje.
Jėzus per Paskutinę vakarienę, trokšdamas palikti mums aukščiausią dovaną, paima nuo stalo duoną – tokią pačią duoną kaip kiekviena kita, – pagamintą iš miltų ir žmogaus rankų darbo. Eucharistija, arba duona, kuri tampa Kristaus kūnu – visų žmonių maistu, konsekruoja ne tik gamtos dovanas, bet ir visą žmogaus rankų darbą, jo kančią ir jo meilę. Nepaprastai ryški yra paralelė tarp Jėzaus padalytos duonos ir Jo paaukoto kūno. Jeigu duona tampa Jo Kūnu, tuomet Jo Kūnas yra maistas. Maistas – tai reiškia kažkas, kame yra gausu gyvybiškai svarbios energijos, kartu kažkas, kas yra pasisavinama. Jėzus taip atsidavė žmonėms, kad jie galėtų Jį pasisavinti, Jį „suvirškinti“. Jis atidavė jiems savo metus, savo triūsą, savo jėgas, savo gyvenimą, savo energiją.
Jėgos, kuriomis mus Jėzus apdovanoja ir kurios mūsų pasisavintos ir suvirškintos tampa mūsų gyvybe, yra perėjusios per žemę. Jėzaus meilė yra dieviška, bet mus išgelbėja tik tada, kai tampa žmogiška, pereidama per Jo žmogišką širdį, Jo vargą, Jo prakaitą, Jo rūpestį. Visą šią žmogišką substanciją nepailstamai transformuojamą į meilę Jėzus paėmė iš žemės ir jos dovanojamo maisto. Jėzus tą duoną, kurią paima nuo Paskutinės vakarienės stalo tam, kad perkeistų į savo Kūną, yra valgęs kiekvieną dieną per trisdešimt savo gyvenimo metų. Ši duona stiprino Jo kūną. Kiekvienas žmogus valgydamas kažkokį maistą gali pasakyti, kad šis maistas taps jo kūnu, kadangi jis iš tiesų asimiliuoja šį svetimkūnį į save. Tuo tarpu Jėzus padaro kažką visiškai skirtingo, nors tai ir yra susiję su maistu, kurį Jis pats valgė iki pat Pakutinės vakarienės dienos. Dovanodamas savo Kūną, tai reiškia viską, kas yra Jo mokinių maistas iki amžių pabaigos, Jis atiduoda taip pat ir tą duoną, kurią pats valgė trisdešimt metų, ir kurią valgys visi žmonės iki paskutinės dienos, duoną, kuri gali Jo Bažnyčioje tapti Jo paties Kūnu.
Todėl Eucharistija, kurią mes valgome, mus įpareigoja. Duona, kurią Jėzus laikė savo rankose per Paskutinę vakarienę, atspindėjo visą duoną, kuri trisdešimt metų maitino Jo Kūną, vėliau paaukotą ant kryžiaus. Todėl ir ta duona, kurią mes gauname iš Jo rankų Eucharistijoje, įpareigoja mus mąstyti apie mūsų kasdienę duoną. Jėzus savo meile duoną, kurią lietė žemėje, pavertė savo Kūnu. Šis Kūnas tapo mūsų maistu, kad mes, Juo maitindamiesi, galėtume perkeisti į maistą savo broliams ir seserims viską, ką turime ir kas esame. Tas, kas maitinasi Jo Kūnu, yra įpareigotas Jo pavyzdžiu dauginti duoną alkaniems, nusivylusiems, išduotiems žmonėms. Duonos padauginimas ne tiek garantuoja kiekvienam žmogui maistą, kiek visų pirma apgaubia jį meile.
Tik veido prakaitu pelnyta ir visiems išdalyta duona yra žmogaus meilės broliams sakramentas. Tik tokios vertės duona gali tapti Kristaus Kūnu. Taigi „mano“ duona („mano“, kadangi pelnyta mano darbu, nes tik mano darbas suteikia daiktams asmeninį pobūdį), tapdama „mūsų“ duona (kadangi išdalyta), gali būti perkeista į „Jo“ duoną, tai reiškia į „Jo“ Kūną.
Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų. (Lk 24, 30–31) Pavargę, nusivylę, apgauti žmonės, taip kaip Emauso mokiniai, keliauja šio pasaulio keliais. Iš jų pavogė Jėzų. Jie Jo neranda nei knygose, nei nežemiškose tikrovėse. Jėzų jie sutinka prie stalo laužydami duoną. Būtent mes, krikščionys, esame įpareigoti paruošti jiems šį susitikimą duonos ženkle.
Kun. Vladimiras Solovej
