01
06 /
2013
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje publikuojama rusiška ikona, nutapyta apie 1600 metus. Ikonų tapytojai dažniausiai yra nežinomi, nes tikruoju šių šventųjų atvaizdų autoriumi laikoma Šventoji Dvasia, o jas tapantis vienuolis ar pasaulietis – tik įrankis Dievo rankose. Vis dėlto ikonos – vien maldai ir Dievo garbinimui skirti atvaizdai – atliktos žmonių rankomis, pažymėtos konkretaus meistro talentu, konkrečios tautos ir epochos bruožais. Šią ikoną būtų galima priskirti vienai iš Šiaurės Rusijos – Novgorodo ar Pskovo – ikonų tapybos mokyklų. Šių Rusios miestų ikonografų (taip dažniausiai vadinami ikonas tapantys meistrai) darbus galima pažinti iš paprasto ir aiškaus temos traktavimo, t. y. atvaizde nėra užkoduotų sudėtingų teologinių vingrybių, svetima ir daugiaplanė bizantiškos tapybos simbolika. Atvaizdo įtaiga slypi ne daugžodžiavime, o skaisčių spalvų deriniuose, spalvinėje ekspresijoje, dinamiškose kompozicijose, gesto impulsyvume. „Elijo ėmimas į dangų ugnies vežimu“ – vienas iš tų siužetų, kur minėtos meninės priemonės padeda išreikšti tą pagavą, emocinę būseną, kurią turėjo išgyventi visi trys ikonoje pavaizduoti asmenys: ugnies vežime į dangų kylantis pranašas Elijas, jo ištikimasis mokinys Eliziejus bei Jėzus, laukiantis ir pasitinkantis ugningąjį pranašą. Tačiau šioje ikonoje be pagrindinio pasakojimo – veržlaus perėjimo iš žemės į dangų – vaizduojamas ir dar vienas, savo nuotaika visiškai priešingas. Apačioje, kairiajame ikonos kampe (žiūrovo žvilgsniu – dešiniajame), vaizduojama rami ir tyli oloje sėdinčiojo figūra. Barzdoto vyro figūrą gaubia kupranugario kailio apsiaustas, kojos sukryžiuotos, kūno padėtis liudija susikaupimą ir tik nežymiai pakelta dešinioji ranka bei į juodą paukštį nukreiptas žvilgsnis rodo, kad žmogus bendrauja su aplinka. Kairėje rankoje sėdintysis laiko pergamento ritinį – pranašo atributą, o šalia aureolės senąja slavų kalba užrašyta: Dievo pranašas Elijas. Kas buvo šis pranašas ir kokios jo gyvenimo scenos pavaizduotos ikonoje?
Apie Elijo gyvenimą ir darbus, tiksliau, jo viešojo gyvenimo veiklos metus, rašoma Pirmojoje ir Antrojoje Karalių knygose. Yra žinoma, kad šis didis pranašas gimė Gileado Tišbėje, gyveno IX a. prieš Kristų, t. y. tuo metu, kai klestinti Saliamono laikų monarchija jau buvo padalyta į dvi tarpusavyje besivaržančias karalystes: šiaurinę Izraelio su sostine Samarija ir pietinę Judo, kurios teritorijoje liko Jeruzalė. Elijas pranašavo šiaurinėje karalystėje, kuri, veikiama stiprių kaimynių (Sirijos ir Finikijos), buvo beprarandanti savo kultūrinę ir religinę tapatybę. Apogėjus pasiektas IX a. pirmoje pusėje, kai silpnadvasis Izraelio karalius Ahabas vedė finikietę Tyro princesę Jezabelę. Būdama žynio duktė, ši siekė Izraelyje įtvirtinti pagonybę ir pagrindinio finikiečių dievo Melkarto (Biblijoje vadinamo Baalu) kultą. Altoriai Jahvei buvo nugriauti, o Jo tarnai išžudyti. Kaip rašoma Pirmojoje Karalių knygoje (16, 33), Ahabas „… padarė daugiau VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, supykinti, negu bet kuris iš prieš jį buvusių Izraelio karalių“. Šitokioje aplinkoje pasirodo pranašas Elijas – vienintelis likęs gyvas Jahvės pranašas, o jo gyvenimas tapo kova už tikėjimą į vienintelį Sandoros Dievą.
Pats pranašo vardas, hebrajiškai reiškiantis mano Dievas yra Jahvė, jau rodo nepritarimą susiklosčiusiai padėčiai, priešingą pasirinkimą. Taigi lemtingu momentu tarsi iš niekur karaliaus Ahabo rūmuose pasirodo Dievo pranašas ir paskelbia sausrą, kuri ištiks Izraelį kaip bausmė (1 Kar 17, 1). Sausrai užėjus, Viešpats globojo savo pranašą, įsakęs jam pasislėpti prie Kerito upelio į rytus nuo Jordano. „Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.“ (1 Kar 17, 6) Būtent šis slaptas pranašo gyvenimo laikotarpis vienumoje vaizduojamas ikonoje. Paaiškėja, kad sėdinčio pranašo dešinėje nutapytas Kerito upelis, o juodas paukštis – tai Dievo siųstas varnas, snape nešantis maistą. Rusų ikonografijoje šis pranašo Elijo gyvenimo epizodas labai populiarus ir traktuojamas kaip Eucharistijos provaizdis. Dievas pasirūpina saviškių gyvybe ir siunčia maistą iš dangaus.
Aprašytoje scenoje galima įžvelgti ir tam tikrų paralelių su Jono Krikštytojo, kurio gimtadienį Bažnyčia švenčia birželio mėnesį, misijos pradžia. Sinoptinėse Evangelijose pasakojama, kad Jonas „gyveno dykumoje iki savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos“ (Lk 1, 80), „vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus“( Mt 3, 4; Mk 1, 6). Elijas iki savo pirmojo stebuklo Sareptos našlės namuose taip pat buvo nežinomas. Ir gyvendamas dykynėje, ir vėliau jis, kaip ir Jonas, buvo asketas: vaikščiojo basas, vilkėjo „gauruotu drabužiu, apsijuosęs odiniu diržu“ (2 Kar 1, 8). Dar labiau nei išoriniai panašumai, šiuos pranašus siejo jų misija – vesti Dievo tautą į atsivertimą. Jonas mokė ir krikštijo žmones Jordane atgailos krikštu, o Elijas surengė įspūdingas varžytuves su Baalo pranašais ant Karmelio kalno, kad įrodytų Sandoros Dievo pranašumą, kad Viešpats vėl susigrąžintų žmonių širdis (1 Kar 18). Abu pranašai kovojo ne tik su tautos netikėjimu, bet priekaištavo ir valstybių vadovams, nebijodami priminti jų moralinio ir dvasinio palaidumo. Naujajame Testamente Jonas Krikštytojas dažnai lyginamas su Eliju, vadinamas antruoju Eliju. Pats Jėzus, aiškindamas pranašo Malachijo skelbimą apie laikų pabaigoje pasirodysiantį Eliją (Mal 3, 23–24) sakė, kad Elijas jau buvo atėjęs, tik niekas jo nepažino. O „mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją“ (Mt 17, 11–12).
Pranašo Elijo veikla nesibaigė pranašavimu, teisės ir teisingumo skelbimu ar įspūdingais stebuklais. Prieš iškeliaujant Dievas buvo paskyręs jam patepti kelis karalius bei pasirūpinti, kad po jo Izraelis turėtų kitą Viešpaties pranašą – Šafato sūnų Eliziejų. Eliziejus buvo vienintelis iš Elijo mokinių, dalyvavusių stebuklingame pranašo ėmime į dangų, o jo misijai ir pašaukimui ypač svarbus buvo Elijo apsiaustas, kurį regime nutapytą ikonoje. Jau pašaukimo pradžioje, kaip rašoma Pirmojoje Karalių knygoje, „eidamas pro šalį, Elijas užmetė jam savo skraistę“. Eliziejus šį gestą suvokė kaip paklusnumą Viešpačiui ir, „palikęs jaučius, bėgo paskui Eliją“ (1 Kar 19, 19–20). Su skraiste Elijas perskyrė Jordaną taip, kad juodu galėjo pereiti upės vagą „sausa žeme“ (2 Kar 2, 8). Jiems išsiskiriant, šią skraistę Elijas paliko Eliziejui – ikonoje vaizduojama, kaip Elijas perduoda ją iš ugnies vežimo tiesiai Eliziejui į rankas. Su skraiste Eliziejus vėliau galėjo padaryti tokių pat stebuklų kaip Elijas, o pranašų mokiniai, tai matydami, tvirtino: „Elijo dvasia pasilieka su Eliziejumi!“ (2 Kar 2, 15) Elijas yra vienintelis pranašas, su kūnu paimtas į Rojų. Jo paėmimas – tai Viešpaties žengimo dangun provaizdis. Ikonoje gražiai išreiškiama ir dar viena tikėjimo tiesa. Ugnies vežime kylantį pranašą dangaus aukštybėse pasitinka ir laimina Jėzus Kristus (tai nurodo graikiškos santrumpos: IC XC – Jėzus Kristus). Jei paisysime istorinės chronologijos, nesunkiai apskaičiuosime, kad Elijo laikais Kristus dar nebuvo gimęs. Tačiau ikonose, kuriose vaizduojamas dieviškas pasaulis, laiko matmuo kitoks. Yra tik amžina dabartis, žvilgsnis, nukreiptas į amžinybę. Toje vietoje, kur žiūrovas tikisi pamatyti Dievo Tėvo simbolį, regime Jėzų bei įvaizdintus Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimo teiginius „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, […] prieš visus amžius gimusį iš Tėvo […] esantį vienos prigimties su Tėvu“.
Popiežius Benediktas XVI savo katechezėje apie Elijo maldą atkreipė dėmesį į dar vieną simbolį, kuris pavaizduotas ir šioje ikonoje. Tai ugnis. Jis teigia, kad tikroji Dievo ugnis – tai meilė, nuvedanti Viešpatį ant kryžiaus, ligi tobulo savęs atidavimo. „Dievo ugnis, meilės ugnis sudegina, perkeičia, nuvalo, bet kaip tik per tai ne sugriauna, bet sukuria mūsų būties tiesą, atkuria mūsų širdis. Ir tik taip mes, tikrai gyvi Šventosios Dvasios ugnies, Dievo meilės ugnies malone, garbiname Dievą dvasia ir tiesa“*.
Jurgita Pačkauskienė
* „Bažnyčios žinios“, Nr. 13 (373) 2011, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-08-17-benediktas-xvi-apie-elijo-malda/67308.
