01
09 /
2013
Rugsėjo mėneso „Magnificat“ viršelyje publikuojamas paveikslas „Šv. Vincentas Paulietis slaugo sergančiuosius maru“. Kūrinio autorius – Žanas Žozefas Eleonora Antuanas Ansjo (Jean Joseph Éléonore Antoine Ansiaux, 1764–1840 m.). Dailininkas buvo labai produktyvus, kūrė įvairiomis religinėmis, mitologinėmis ir pasaulietinėmis temomis. Jis laikomas vienu geriausių XIX a. prancūzų mokyklos kūrėjų. Dailininkas studijavo Lježo (dabar Belgija) akademijoje, kur 1782 m. buvo apdovanotas aukso medaliu. 1783 m. persikėlė į Paryžių ir įsidarbino tapytojo Fransua Andrė Vincento dirbtuvėje. Nuo 1782 m. – dažnas Lježo parodų dalyvis. 1793–1839 m. savo kūrinius eksponavo įvairiuose Paryžiaus salonuose. Gyvenime dailininkas sulaukė ypatingos šlovės – yra nutapęs keleto išskirtinių asmenybių, ministrų ir Napoleono armijos generolų portretų. Tapytojas paliko nemažai didelio formato kūrinių, puošiančių įvairias Prancūzijos bažnyčias, pvz., paveikslas „Nuplakimas“ skirtas Meco (Metz) katedrai, „Karalių pagarbinimas“ – Šv. Valtraudos bažnyčiai, „Prisikėlimas“ – Amjeno (Amien) katedrai, „Nuėmimas nuo kryžiaus“ – Angerso (Angers) katedrai, „Nukryžiavimas“ – Sen Žeren en Lė (Saint-Germain-en-Laye) bažnyčiai, „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ – Lono (Lône) bažnyčiai. Aptariamas „Magnificat“ viršelio paveikslas taip pat didelio formato. Jo aukštis – 268 cm, o plotis – 174 cm. Paveikslas sukurtas 1839 m., nuo 1984 m. saugomas Nanto miesto (Prancūzija) Dailės muziejuje (Musée des Beaux-Arts).
Paveikslo tema – karitatyvinė šv. Vincento Pauliečio (1581–1660 m.) veikla. Šis šventasis savo gyvenimą paskyrė neturtingųjų globai ir ligonių slaugai, taip apaštalaudamas jiems. Būdamas12 metų paliko tėvų namus Puji (Pouy) miestelyje ir apsistojo netolimo Dakso pranciškonų vienuolyne. Vėliau įstojo į Tulūzos universitetą studijuoti teologiją. 1600 m. buvo įšventintas kunigu. 1608 m., jau dirbdamas Paryžiuje, Vincentas susipažino su tėvu (vėliau kardinolu) Pjeru de Beriuliu (Pierre de Bérulle), padariusiu didelę įtaką jo dvasiniam gyvenimui. Kitas žmogus, padaręs jam labai didelę įtaką, buvo šv. Pranciškus Salezas, su kuriuo susipažino apie 1618 m. Jo bei bičiulių padedamas ėmė rūpintis vargšais ir kurti savo tarnystės skurdžiams planus. Juos įgyvendino 1617 m., Lione įsteigęs Gailestingųjų ponių draugiją.
1625 m. kunigų ugdymo tikslais įsteigė kunigų misionierių kongregaciją (popiežius ją patvirtino 1663 m.). Kongregacijos būstinė buvo Paryžiuje, Šv. Lozoriaus ligoninėje (iš čia ir jų pavadinimas – lozoriečiai). O prie Gailestingųjų ponių, kurios slaugė Paryžiaus Didžiosios ligoninės ligonius, draugijos, padedamas Luizos de Marijak (Luise de Marillac), 1638 m. įkūrė ir populiarųjį Gailestingųjų seserų ordiną, šiandien žinomą visame pasaulyje. Ordine įvesta naujovė – čia nebuvo nei įžadų, nei griežtos regulos. Jo narės gyveno pavieniui ir profesionaliai slaugė ligonius. Šventasis sakė: „Jūsų regula – ligoninė ar vargšų prieglauda.“
Vincentas Paulietis itin pabrėžė 7 geruosius darbus kūnui (išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusį palaidoti) ir 7 geruosius darbus sielai (nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius). Viename savo laiškų jis rašė, kad tarnauti vargšams – tai tarnauti Jėzui. Šią tarnystę Vincentas prilygino maldai, sakydamas, kad maldą galima pertraukti, jei tuo metu reikia pagalbos vargšui. „Jei padėsi vargšui, Dievas visada suteiks pagalbos, kurios tau reikia“, – teigė jis. Kitas svarbus jo posakis, atspindintis šventojo pasaulėžiūrą: „Kiekvienoje ligoninės lovoje tikėjimo akimis tu pamatysi Jėzų.“
Mirė Vincentas 1660 m. spalio 27 d. Popiežius Benediktas XIII 1729 m. jį paskelbė palaimintuoju, o Klemensas XII 1737 m. – šventuoju. 1885 m. popiežius Leonas III šv. Vincentą Paulietį paskelbė gailestingumo organizacijų globėju.
Dailininkas Žanas Ansjo pasirinko pavaizduoti vieną iš šv. Vincento Pauliečio gyvenimo epizodų – ligonių slaugą. Maras įvairiose Prancūzijos vietovėse siautė beveik per visą XVII amžių.. Pilietinio karo metais XVII a. viduryje baisioji liga pasiekė ir Paryžių. Tiksliai nežinome, ar paveikslo siužetas pagrįstas tikrais šv. Vincento Pauliečio gyvenimo istorijos faktais, tačiau iš jo susirašinėjimo su kunigais misionieriais ir gailestingosiomis seserimis yra žinoma, kad šventasis ypač rūpinosi užsikrėtusiais maru. Pirmoji slaugydama sergančius šia liga mirė viena iš gailestingųjų seserų, – Margarita Naso (Marguerite Naseau).
Stebint paveikslo personažus, atrodo, kad dailininkas vaizduoja įvykius po 1633 m., nes paveiksle šventajam kunigui talkina gailestingosios seserys, kurių skiriamasis bruožas buvo pilkas abitas ir baltas galvos apdangalas. Veiksmas vyksta tarsi uždaroje erdvėje, prie fontano, veikiausiai miesto aikštėje. Tolumoje matome miesto sieną, o už jos – bažnyčią. Centrinė paveikslo figūra –kunigo sutana ir kamža vilkintis šv. Vincentas Paulietis – tiesia rankas į kūdikį, kurio mirusi motina guli šalia fontano. Greta kunigo – dvi gailestingosios seserys. Šventasis pavaizduotas kaip pusamžis vyras, jo veido bruožai primena originalaus portreto, nutapyto XVII a. Simono Fransua (Simon François , 1606–1671 m.), sekiniuose vaizduojamą šv. Vincentą Paulietį. Paveikslo gilumoje matome dar keletą nepasiturinčių ligonių, kuriuos maitina seserys, figūrų. Šalia fontano veiksmą stebi ir du personažai puošniais, prabangiais apdarais.
Dailininkas Ansjo buvo išties didelis tapybos meistras. Visų veikėjų veidai ir figūros nutapytos proporcingai, išlaikant anatominės žmogaus sandaros ypatumus. Tiek veido bruožai, tiek pačios figūros individualizuotos: paveiksle nerasime panašiai pavaizduoto žmogaus. Architektūrinis fonas taip pat nutapytas laikantis perspektyvos dėsnių. Pasakodamas šv. Vincento Pauliečio istoriją, dailininkas subtiliai suderino pilkus, baltus, rusvus atspalvius, meistriškai niuansavo šviesokaitą. Šis paveikslas – puikus XIX a. prancūzų tapybos mokyklos ir vėlyvojo talentingo menininko kūrybos periodo pavyzdys.
Dr. Gabija Surdokaitė
