01
05 /
2018
Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis.“
Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“
Nedrauskite jam!
Vargšai mokiniai. Jau kurį laiką jiems viskas nesiseka. Net ir šis įvykis, apie kurį jie pasakoja ir kuriuo, jie mano, galėtų didžiuotis, parodo tik visišką savo Mokytojo nesupratimą. Čia vėl matome drastišką kontrastą tarp jų ribotumo, jų „grupės egoizmo“ ir Jėzaus atvirumo, tolerancijos ir didžiadvasiškumo. Jėzaus atsakymo kontekste mokinių bendruomenė yra netolerantiška ir sektantiška, labiau susirūpinusi savo plėtra ir savo grupės sėkme nei Jėzaus misija. Kažkokio žydų egzorcisto simpatija Jėzui ir pasitikėjimas Jo vardo galia yra išganingos bendrystės su Kristumi prošvaisa ir pirmas žingsnis jos link. Jėzaus tolerancija ir ekumenizmas turėjo išlaisvinti pirmąją krikščionių bendruomenę iš ribotumo ir intravertiško sektantiškumo.
Apaštalas Jonas čia atstovauja žmogui, kuriam rūpi patraukti į savo grupę kuo daugiau šalininkų ir ją sustiprinti. Todėl kiekvienas, kas vykdo panašią į jo veiklą ir nėra jo grupės narys, jam kelia pavojų. Jėzaus atsakymas parodo kitokį mąstymo modelį: bendruomenės tikslas nėra jos materialinis plėtimasis, bet atvirumas ir supratingumas visiems, kurie nėra jos nariai. Kitaip tariant, jei ankstesnėse Morkaus evangelijos eilutėse (plg. Mk 9, 33–37) Jėzus ragino savo mokinius nesivaržyti tarpusavyje dėl aukštų postų, tai dabar ragina juos nesusireikšminti kaip grupei.
Kas ne prieš mus, tas už mus!
Gali pasirodyti, kad šie Jėzaus žodžiai tiksliai prieštarauja Jo žodžiams, užrašytiems šv. Mato evangelijoje: Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto (Mt 12, 30). Tikrovėje šie teiginiai vienas kitą papildo ir abu yra teisingi. Tačiau reikia turėti omenyje, kad šie sakiniai yra ištarti skirtingomis aplinkybėmis. Morkaus evangelijoje užrašyti Jėzaus žodžiai apibūdina Jo santykį su žmonėmis iš išorės, su tais, kurie yra kelyje pas Jėzų ir Jo Bažnyčią. Su šiais žmonėmis negalima elgtis atžagariai ar jų atstumti, nes galima numanyti, kad jie yra gerame kelyje, todėl reikia leisti, kad juose bręstų geri polinkiai. Kas ne prieš mus, tas už mus. Tuo tarpu Mato evangelijos sakinys ragina negriauti vienybės ir neversti namo aukštyn kojomis. Jis yra pasakytas tiems, kurie priklauso Dangaus Karalystei arba mano, kad jai priklauso. Jiems Jėzus yra griežtas. Jis sako: Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto. Jei jūs būdami kaimenės dalimi kuriate atskirą bandą, išties galima įtarti, kad jūs nesate man visiškai atsidavę. Jei nesidarbuojate kartu su manimi, jūs darbuojatės veltui, jūs barstote.
Tokiu būdu matome, kad šie du Jėzaus teiginiai ne tik vienas kitą papildo, bet ir nubrėžia Bažnyčios formacijos gaires. Abu teiginiai sutartinai nesitaiko su neutralumo nuostata. Niekas negali likti neutralus Dievo Pasiuntinio atžvilgiu. Kitaip tariant, Mato evangelijos sakinys nekalba apie Bažnyčios priešus, bet apie tuos, kurie yra Jėzaus sekėjai, ir primygtinai kviečia besąlygiškam atsidavimui: arba esate kartu su manimi, arba esate prieš mane, negalima laužyti žaidimo taisyklių. Tuo tarpu Morkaus evangelijos sakinys kalba apie pagarbą ir kantrybę, kuriais turėtų pasižymėti Jėzaus bendruomenė tiems, kurie, nors jai išoriškai ir nepriklauso, tačiau tikrovėje vykdo Jėzaus misiją. Jie yra artimesni Jėzui, nei mums atrodo. Jėzus smerkia mėginimus monopolizuoti Jo vardą ir juo labiau šia monopolija didžiuotis.
Tame pačiame Morkaus evangelijos skyriuje yra aprašomas nevykęs Jėzaus mokinių bandymas pagydyti jauną epileptiką (Mk 9, 17 ir toliau). Galima įtarti, kad mokiniai jautė nemenką gėdą išgirdę apie „neautorizuoto“ egzorcisto veiklą ir galbūt jo sėkmę, kuri apaštalų nelydėjo. Mes dažnai sukylame prieš tuos, kurie sugeba daryti tai, ko mes nepajėgiame arba nenorime imtis. Kartais rūpestingu taisyklių sergėjimu yra dangstomas pavydas, apnuoginantis paprastą neįgalumą. Kažkas yra paskelbiamas priešu, kadangi yra tarsi priekaištas mūsų inertiškumui ir primena apie laiku neatliktus darbus. Juk ir šiandien kai kuriuose taip vadinamų krikščionių sluoksniuose pakanka priminti apie nevykdomą teisingumą, kad būtum paskelbtas priešu. Galbūt apaštalas Jonas būtų geriau pasielgęs, jei vietoj pareikštos pretenzijos būtų paprašęs svetimo egzorcisto pamokymo? Mokinio užduotis, kaip skelbia pats žodis, yra mokytis. Tikras mokinys privalo visko išmokti.
Nepaprastai liūdna, kai bendruomenė sutelkia savo jėgas prieš kažką, kai atranda savo tariamą vienybę gindamasi arba puldama kažką, kas yra išorėje; kai savo kritikos strėles nukreipia į tuos, kurie jai nepriklauso; ir bėda tam, kas pamėgintų apnuoginti jos pačios vidines problemas. Tokiai bendruomenei visada reikia priešo – tikro ar tariamo, kad ji galėtų kažką veikti, kažką kalbėti, jaustis gyva.
Ar tai perdėtas lūkestis tikėtis, kad Jėzaus vardas būtų naudojamas visų pirma „už“, o ne „prieš“? Kad Evangelija tarnautų ne atsiribojimui nuo kitų, bet Dangaus Karalystės plėtrai?
Mokiniai dažnai sulaukia iš Jėzaus priekaištų dėl to, kad mėgina kažką „uždrausti“ (pvz., kaip tam egzorcistui arba vaikams, apie kuriuos pasakoja evangelistas Morkus 10 skyriuje). Tuo tarpu atrodo, kad nė karto nebuvo Jėzaus subarti už tai, kad buvo pernelyg supratingi, kad per daug pasitikėjo kitais, kad turėjo pernelyg plačius horizontus. Nesupratimas visada pasireiškia per atsiribojimą nuo kitų, per draudimus, neigiamus atsakymus. Mokiniai yra puikūs tvorų statymo specialistai, pasipiktinimo ekspertai, jiems kur kas geriau sekasi identifikuoti priešą nei rodyti savo širdies svetingumą. O būtent svetingumo profesionalais jie turėtų būti.
Tokią nuostatą neretai galima sutikti ir šiandien – galbūt todėl, kad mes patys nepajėgiame įeiti į Bažnyčią, todėl taip uoliai stengiamės iš jos išmesti tuos, kurie ten dar yra? Baisiausia, kad mokiniams net nekyla abejonių, jog galbūt tai jie yra svetimi savo Mokytojo dvasiai, o ne tas egzorcistas?
Yra Bažnyčioje tokių žmonių, demonstratyviai keliančių problemas – kurios tikrai neturi nieko bendra su dvasia, o tik su įstatymo raide, visiškai nepaliečia Evangelijos esmės, o vien tik kažkokias išorines formas – ir reikalaujančių iš kitų brutalaus apsisprendimo už vieną arba kitą pusę. Galbūt jie yra teisūs. Bet galbūt tai jie pirmiausia turėtų pasitraukti, o ne tie kiti, iš kurių reikalaujama atsakymo „taip“ arba „ne“. O tada visiems pasidarytų daugiau vietos.
Įdėmiai įsiklausius į Jėzaus žodžius tampa aišku, kad mokinys negali ištisai šniukštinėti, nuolat persekioti priešus kaip prisiekęs stribas. Niekas jam nesuteikė įgaliojimų spręsti apie kitų teisumą.
Mokinys privalo mokėti įžvelgti slaptą artumą tų, kurie formaliai Bažnyčiai dar nepriklauso, atrasti vertingus ir netikėtus sąjungininkus. Jis privalo suprasti, kad yra tų, kurie kalba apie Jėzų netardami Jo vardo ir įtraukia Jį į savo veiklą. Bažnytinė bendruomenė privalo išmokti su džiaugsmingu žavesiu atrasti tuos, kurie, nors ir nepriklauso mūsiškiams, bet yra mūsų pusėje.
Kun. Vladimiras Solovej
