01
08 /
2014
Rugpjūčio 6-ąją švenčiame Kristaus Atsimainymą. Šiuo epizodu, kai Jėzus, ant aukšto kalno užsivedęs Petrą, Jokūbą ir Joną, sužimba kaip saulė, o jo drabužiai tampa balti kaip šviesa, gauname dvi žinias. Pirmiausia patvirtinama, kad Jėzus tikrai yra mylimas Dievo Sūnus. Kartu skelbiamas ir žmogaus sudievėjimas. Dievas parodo, kokia garbė laukia mūsų, Jo vaikų. Viešpaties žodžiai tampa mums gyva viltimi. Kunigas Gediminas Jankūnas rubrikoje „Kaip skaityti ir medituoti Dievo žodį“ klausia: Ko reikia, kad ir mes savo gyvenimuose matytume tik Jėzų? Reikia, kad visame tame, ką darome, kas esame, apie ką svajojame, ką kalbame, būtų vis daugiau Jėzaus. Nes Jis yra didžiausia vertybė, brangiausias lobis, rečiausias perlas.“
Dar vieną Jėzaus mokinystės slėpinį – kad duodami gauname – aiškiai liudija Betzatos bendruomenės pavyzdys, apie kurį Sigita Purytė rašo rubrikoje „Evangelijos liudytojai šiomis dienomis“. Prieš dešimtį metų „Arkos“ bendruomenės pavyzdžiu įsikūrusiuose Betzatos namuose drauge gyvena sveikieji ir žmonės su proto negalia. Jie dalijasi darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais, kartu meldžiasi ir mokosi vieni iš kitų. Tai tarsi maža šeima, kurioje santykiai grindžiami meile ir tarpusavio supratimu, ir kuri liudija Dievo meilę žmonėms. Juk kiekvienas žmogus – šventa istorija, kaip rašė „Arkos“ įkūrėjas Žanas Vanjė. Mokykimės tai suvokti ir mes.
Indrė Klimkaitė
