01
11 /
2014
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25), – sakė Jėzus, suteikdamas mums greito susitikimo su Juo viltį. Į lapkritį mus palydi Visų Šventųjų iškilmė ir Vėlinės – prisiminsime visus tuos vyrus, moteris ir vaikus, kurie jau užbaigė žemiškąjį gyvenimą; išgyvensime bendrystę su įžengusiais į amžinąją palaimą.
Gera justi, kad visus juos, kaip ir mus, savo rankose laiko Pasaulio Išganytojas, Salvator Mundi, vaizduojamas Joso van Klevės tapytame paveiksle, kurį matome šio numerio viršelyje. Kaip rašo menotyrininkė Jolanta Stupelytė, laukiant antrojo Kristaus atėjimo vis labiau pabrėžiama, kad Jėzus ateina „ne teisti pasaulio, bet gelbėti“ (Jn 12, 47). Išganytojo kairėje rankoje laikomas rutulys – tai mūsų pasaulis, išgebėtas per Kristaus kryžių.
„Jėzaus kryžius visų pirma yra Dievo meilės, o ne kančios ženklas, – homilijoje Marijos, Gailestingumo Motinos dienai rašo kun. Ramūnas Mizgiris. – Tik drauge su Marija stovėdami prie Jėzaus kryžiaus, mes galime peržengti liūdesį ir tamsą, patirti Dievo gailestingumą ir juo dalytis su kitais.“
Tokios šviesos lydimi išgyvenkime lapkričio tamsą ir ženkime į adventą.
Indrė Klimkaitė
