Praėjusiame „Magnificat“ numeryje rašėme, kad Šventasis Raštas nėra vien skaitomas per liturgines apeigas, bet ir interpretuojamas, beje, kaip iliustravome, ne visada tinkamai. Tačiau tai – ačiū Dievui – pavieniai ir retai pasitaikantys atvejai. Vis dėlto dominuoja pozityvių aiškinimų tendencija. Jos šerdį sudaro biblinių tekstų sugretinimas. Šiokiadieniais ir per šventes – trijų (pirmojo skaitinio, psalmės ir evangelijos), o sekmadieniais ir per iškilmes – keturių (pirmojo skaitinio, psalmės, antrojo skaitinio ir evangelijos). Paprastai šias perikopes sieja tam tikros teologinės gairės. Kartais jos yra labai akivaizdžios, kaip antai Ps 23 ir Jn 10, 11–18 ištraukos sugretinimo „Gerojo Ganytojo sekmadienio“ atveju, o kartais jos yra sunkiai atpažįstamos arba daug gilesnės negu iš pirmo žvilgsnio atrodo. Šiame straipsnyje kaip tik ir norima tai pavaizduoti kai kuriais pavyzdžiais.
Pozityvūs liturginės Šventojo Rašto interpretacijos pavyzdžiai
Liturginės Šventojo Rašto interpretacijos šerdį, kaip jau buvo pastebėta, sudaro biblinių tekstų sugretinimas. Paprastai tai vyksta pagal modelį: skaitinį iš Senojo Testamento palydi skaitinys iš Naujojo. Kiekvieno sekmadienio Dievo žodžio liturgija yra sudaryta būtent pagal šitą principą. Tačiau pasitaiko išimčių, ypač velykiniu laikotarpiu. Atidus šv. Mišių lankytojas turėtų tai iš karto pastebėti. Pradedant nuo pirmojo Velykų sekmadienio ir baigiant Sekminių iškilmėmis vietoj skaitinio iš Senojo Testamento skaitomos ištraukos iš Apaštalų darbų knygos. Kodėl tai yra daroma ir kokia yra šio pasikeitimo teologinė prasmė? Greičiausiai retas prie šių klausimų sustoja. O verta, nes tai yra vienas iš gražiausių ir prasmingiausių liturginės Šventojo Rašto interpretacijos pavyzdžių.
Jos teologinės idėjos atskleidimui reikėtų prisiminti kai kuriuos faktus iš Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo. Jis, kaip žinia, yra skirstomas į tris pagrindinius periodus: 1) paslėptojo ir 2) viešojo gyvenimo slėpiniai bei 3) velykinės paslaptys. Šiuo atveju svarbios pastarosios. Jas sudaro Jėzaus a) kančia, b) mirtis ir c) prisikėlimo įvykiai. O prisikėlimo įvykis – tai ne tik pats prisikėlimo faktas, bet ir prisikėlusio Jėzaus pasirodymai: „Jis […] buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; Jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to Jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man.“ (1 Kor 15, 4–8) Tai tesėsi, kaip skaitome Apaštalų darbų knygoje, keturiasdešimt dienų: „Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę.“ (1, 3) Aišku, būta jų ir vėliau, klasikinis pavyzdys yra Sauliaus susitikimas su Prisikėlusiuoju prie Damasko miesto (žr. Apd 9, 1–9), bet vis rečiau ir rečiau. Pagrindinė jų koncentracija teko būtent tam keturiasdešimties dienų laikotarpiui.
Ir dar vienas labai svarbus momentas. Apaštalų darbų knyga pasakoja apie pirmųjų krikščionių gyvenimą. Tai Bažnyčios pirmųjų žingsnių teologinė kronika. O Bažnyčios gimtadieniu laikomos Sekminės (žr. Apd 2, 1ss). Tad logiška būtų šią knygą skaityti ne po Velykų, bet po Sekminių iškilmių. Tačiau taip nėra daroma. Praėjus Sekminėms šventoji liturgija sugrįžta prie įprastos tvarkos: pirmasis sekmadienio skaitinys imamas vėl iš Senojo Testamento.
Tad jeigu nuo Velykų iki Šeštinių, kada vyko prisikėlusio Jėzaus Kristaus pasirodymai, skaitoma knyga, kuri pasakoja apie Bažnyčios gyvenimą, tai tokiu būdu greičiausiai norima pasakyti, kad Jėzus Kristus ne tik veikia Bažnyčioje, bet pati Bažnyčia yra Prisikėlusiojo istorinė epifanija. Tokią interpretaciją patvirtina ir Jėzaus klausimas, užduotas Sauliui: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4a) O Saulius, kaip žinia, persekiojo ne Jėzų, bet Jo sekėjus: „Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti.“ (Gal 1, 13; žr. irgi Apd 9, 1–2)
Dar vieną pozityvios liturginės Šventojo Rašto interpretacijos pavyzdį pateikia B ciklo trečiojo eilinio sekmadienio bibliniai tekstai. Pirmasis skaitinis yra paimtas iš Jonos knygos 3, 1–5.10, o evangelija iš Mk 1, 14–20. Senojo Testamento ištrauka kalba apie pranašo Jonos misiją Asirijos sostinėje Ninevėje ir apie jos gyventojų atsivertimą. Tuo tarpu evangelinė perikopė pristato Jėzaus veikimą Galilėjoje ir pirmųjų mokinių pašaukimą.
Iš pirmo žvilgsnio tekstų teologinės sąsajos yra pakankamai lengvai aptinkamos. Pranašas Jona ragino atsiversti Ninevės gyventojus: „Jona pradėjo kelionę per miestą. Eidamas pirmos dienos kelią, jis skelbė: Dar keturiasdešimt dienų, ir […]“ (Jon 3, 4), Jėzus – savo tautiečius: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14b) Nineviečiai patikėjo pranašo žodžiais: „Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutine.“ (Jon 3, 5) Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas patikėjo Jėzaus pažadu: „Ir tuojau, palikę tinklus, […] nuėjo su juo.“ (Mk 1, 18; žr. eil. 20) Jona grasino: „[…] Ninevė bus sunaikinta!“ (Jon 3, 4) Jėzus guodė: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat!“ (Mk 1, 14a) Tokiu būdu greičiausiai norima šventos liturgijos parodyti, kad Jėzuje Kristuje išsipildo Senojo Testamento pranašystės.
Bet ne tik tai. Šių dviejų tekstų teologinės sąsajos yra daug glaudesnės. Tam suprasti reikia prisiminti, kad Jona nebuvo Dievui tobulai paklusnus pranašas. Jis gi, užuot nuvykęs į Ninevę, panoro išvengti jam patikėtos misijos ir pasprukti nuo jos į Taršišą – anuometinį „pasaulio kraštą“: „Kartą VIEŠPATIES žodis atėjo Amitajo sūnui Jonai: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane.“ Bet Jona leidosi bėgti nuo VIEŠPATIES Artumo į Taršišą.“ (Jon 1, 1–3) Ir tiktai išbuvęs tris dienas ir tris naktis žuvies pilve – „Bet VIEŠPATS parūpino didžuvę, kad Joną prarytų. Žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis“ (Jon 2, 1) – Jona pakeitė savo nuomonę: „Antrąkart atėjo Jonai VIEŠPATIES žodis: Kelkis ir eik į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau. Paklusdamas VIEŠPATIES žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę.“ (Jon 4, 1–3a) Šiš paslaptingas Jonos „pobūvis“ žuvies pilve tapo taip pat Jėzaus mirties ir prisikėlimo ženklu: „Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.“ (Mt 12, 40)
Viso šito pagrindu galima padaryti šias išvadas. Jon 3, 1–5.10 ir Mk 1, 14–20 ištraukų sugretinimas ne tik parodo Senojo ir Naujojo Testamentų tęstinumą, bet ir leidžia įžvelgti aliuzijas į Jėzaus Kristaus velykines paslaptis bei Jo mokinių tikėjimo kelionę, kurie, panašiai kaip ir pranašas Jona, ne visada viską suprasdavo ir ne visada elgdavosi pagal Dievo valią (žr. pvz. Mt 16, 21–23; Mk 4, 10ss). Gilu ir prasminga, nors ir ne iš karto taip akivaizdžiai prieinama. Tam reikia laiko ir meditacijos. Tokių pozityvių liturginės Šventojo Rašto interpretacijų yra daugybė…
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija