01
11 /
2014
Lapkričio mėnesį praleisime su Joso van Klevės (Joos van Cleve) paveikslu „Salvator Mundi“ – Pasaulio Išganytojas, – kuriame telpa nuo pat krikščionybės pradžios puoselėta ikonografija, vaizduojanti Jėzų kaip Karalių, Teisėją, Išganytoją. „Magnificat“ viršelyje publikuojamas paveikslas padės giliau suprasti ir dukart lapkričio mėnesį apmąstomą Evangelijos pagal Matą ištrauką apie Jėzaus kaip Teisėjo ir Karaliaus atėjimą laikų pabaigoje garbėje ir šlovėje (žr. Mt 25, 31–46). 1925 m. popiežiaus Pijaus XI įvesta Kristaus, Visatos Valdovo, šventė primena galutinius dalykus, todėl ši tema yra liturgijos tekstų leitmotyvas visą lapkritį ir pirmą advento sekmadienį.
Josas van Klevė (Joos van Cleve, 1485–1540/1541 m.) – Šiaurės Europos Renesanso dailininkas, garsėjęs puikiais religinės dailės kūriniais bei karališkosios šeimos portretais. Jo sūnus Kornelis (g. 1520 m.) taip pat buvo puikus portretistas. 1520–1540 m. van Klevės studija Antverpene buvo viena žymiausių. Iš čia jo darbai pasiekdavo karališkuosius Europos dvarus, bažnyčias ir pirklių namus. Tuometinis Prancūzijos karalius Pranciškus I kvietėsi dailininką į savo rūmus, kur viešėdamas jis sukūrė daug karaliaus ir jo žmonos Eleonoros portretų. Pranciškus I buvo meno mylėtojas ir mecenatas, tad jo rūmuose lankėsi daugybė menininkų, tarp jų ir Leonardas da Vinčis paskutiniaisiais gyvenimo metais, Prancūzijoje palikęs nemaža savo darbų. Josas van Klevė žavėjosi Leonardo da Vinčio kūriniais, perėmė kai kurias jo temas ir technikas, todėl kartais net vadinamas Šiaurės Leonardu. Van Klevės darbuose pynėsi Italijos Renesanso emocingumas su ankstyvosios Nyderlandų dailės tradicijomis.
Kad geriau suvoktume van Klevės paveikslą „Salvator Mundi“, truputį žvilgtelkime į istoriją. Vienas ankstyviausių ir svarbiausių Jėzaus Kristaus ikonografinių tipų – Pantokratorius (gr. pan – visa, kratein – viešpatauti), aptinkamas nuo IV a., galutinai susiformavo VIII–IX a. Čia Jėzus vaizduojamas iš priekio, paprastai iki juosmens, dešinę ranką pakėlęs laiminti, o kaire laikantis užverstą arba atverstą knygą. Šis ikonografinis tipas, būdingas Rytų Bažnyčios dailei, dažnai komponuotas kupole ar viršutinėje apsidės dalyje, išreiškė tikėjimą Kristaus kosmine viešpatija, visuotiniu Jo buvimu. Kupolas buvo suvokiamas kaip dangus, į kurį įžengė prisikėlęs Jėzus ir iš kurio ateis paskutiniąją dieną. Ankstyvoji Bažnyčia gyveno stipriai išreikštomis eschatologinėmis nuotaikomis, tikėdama, kad antrasis Kristaus atėjimas jau ne už kalnų, tad toks vaizdavimas išreiškė greito susitikimo su Juo viltį. Pantokratorius taip pat labai dažnai yra svarbiausia Paskutiniojo teismo kompozicijos bei centrinė Deesis (gr. malda, užtarimas) grupės dalis, kur Marija ir Jonas Krikštytojas, vaizduojami abipus Jėzaus, kreipiasi į Jį, užtardami nuodėmingą žmoniją. Vakarų Bažnyčios dailėje Pantokratoriaus ikonografinio tipo analogas vadinamas Viešpaties didybe (Maiestas Domini). Ankstyvojo Renesanso Nyderlandų dailėje susiklostė naujas, bet panašus ikonografinis tipas – Pasaulio Išganytojas (Salvator Mundi), labai mėgstamas Šiaurės Europos dailininkų. Nors šiuose paveiksluose taip pat stipriai išreikšta eschatologinė, t. y. Jėzaus, ateisiančio laikų pabaigoje teisti šio pasaulio, tema, vis dėlto labiau pabrėžiama, kad Jėzus ateina „ne teisti pasaulio, bet gelbėti“ (Jn 12, 47).
Vienas tokių, galbūt nyderlandiškosios dailės, pavyzdžių ypatingu ryšiu yra susietas su Aušros Vartų Mergele Marija, prie kurios ypač glausimės lapkričio mėnesį. Paprastai Marija nevaizduojama be Jėzaus, išskyrus retus ikonografinius tipus, kuriuose, kad ir numanomai, svarbiausias vis tiek yra Jėzus. Ne kitaip yra ir su Aušros Vartų Dievo Motina. Šis paveikslas kupinas prasmių. Jame galėtume įžvelgti Mergelę, klausančią angelo žinios ir nuolankiai sudėjusią ant krūtinės rankas savo išganingajam „taip“, joje atpažįstame Nekaltai Pradėtąją, Apokalipsės moterį, apsisiautusią saule ir puoštą dvylikos žvaigždžių vainiku, bet taip pat ir Gailestingumo Motiną, tarpininkę, užtarėją, meldžiančią Jėzų už nuodėmingus žmones. Yra žinoma, kad dabartinis Aušros Vartų Marijos paveikslas sukurtas XVII a. pradžioje, naudojantis Nyderlandų meistrų graviūromis. Jis sudarė Deesis porą su Pasaulio Išganytojo, Salvator Mundi, paveikslu, iki 1654 m. kabojusiu kitapus vartų. Vėliau karmelitai jį pernešė į savo vienuolyną, o šį uždarius – į Vilniaus katedrą. Šiuo metu šį paveikslą galime pamatyti Bažnytinio paveldo muziejuje, o išėjus pro Aušros Vartus, nišoje jį mena neryški to paties siužeto freska.
Tyliai pasitraukęs Pasaulio Išganytojo paveikslas ar nebus užleidęs vietos Gailestingojo Jėzaus paveikslui, kuris ne tik gimė Šv. Faustinai nuolat prašant Aušros Vartų Marijos užtarimo, ne tik pirmąkart buvo iškabintas Aušros Vartuose, bet ir dabar apmąstant Gailestingojo Jėzaus slėpinį vis dažniau šios dvi šventovės ypatingai susisieja…
„Magnificat“ viršelį puošiantis paveikslas, sukurtas apie 1516–1518 m., dabar saugomas Luvro muziejuje Paryžiuje. Jėzus – Pasaulio Išganytojas Joso van Klevės darbe pavaizduotas dvelkiantis vidine ramybe, vilkintis mėlyna tunika ir raudonu karališku apsiaustu. Jis be aureolės, tačiau auksinis fonas išreiškia tą patį. Drauge tai „Žmogaus Sūnus, ateisiantis savo šlovėje“ (plg. Mt 25, 31). Jėzus dešine laimina vadinamuoju lotyniškuoju palaiminimu. (Dešinė dar vadinama „gailestingumo ranka“, tuo tarpu kairė – „teisingumo ranka“ – simbolizuoja karališką valdžią.) Lotyniškajame palaiminime nykštys, rodomasis ir vidurinysis pirštai tiesūs, kiti du sulenkti. Trys ištiesti pirštai reiškia Švč. Trejybę, o du tiesūs – dvi Jėzaus prigimtis, dievišką ir žmogišką. Graikiškame palaiminime Jėzaus pirštai sudėti taip, kad būtų atpažįstamos raidės IC XC – graikiškoji Jėzaus Kristaus monograma. Palaiminimas yra gero linkėjimas, tačiau ir nepalyginamai daugiau – tai dalyvavimas dieviškos malonės gyvenime. Paskutiniojo teismo dieną „tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34)
Joso van Klevės paveiksle Pasaulio Išganytojas kairėje rankoje laiko perregimą rutulį su kryžiumi. Tai pasaulio išgelbėjimas per Kristaus kryžių, tai viešpatavimas visam pasauliui. Rutulys apjuostas puošta metaline juosta, pasaulį dalijančia į tris dalis – tris tuo metu žinomus žemynus: Europą, Aziją ir Afriką. Ant rutulio atsispindi langas, o viduje natūralistiškai nupieštas pasaulis. Anot psalmininko, „jo dienomis žydės teisumas ir visuotinė taika. […] Teviešpatauja jis nuo jūros lig jūros ir nuo upės ligi žemės pakraščių“ (Ps 72, 7. 8).
Pereitais metais per Kristaus, Visatos Valdovo, šventę popiežius Pranciškus ragino su pasitikėjimu glaustis prie Jėzaus: „Dievo malonė visada smarkiai pranoksta tai, ko mes melsdami prašome. Viešpats visada dovanoja daugiau, yra toks dosnus: prašai tave prisiminti, o Jis nuveda tave į savo Karalystę! Jėzus tikrai yra mūsų džiaugsmo bei išganymo troškimo centras.“
Jolanta Stupelytė
