01
01 /
2014
Sausio „Magnificat“ viršelį puošia meistro Žano Burdišono (1457–1521 m.) iliuminacija „Išminčių pagarbinimas“ iš garsios bei prabangiai puoštos Onos Bretonės „Valandų knygos“. Iliuminacija vaizduoja Rytų išminčių apsilankymą pas Jėzų, aprašytą evangelisto Mato: „Įžengę į namus [jie] pamatė kūdikį su Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“ (Mt 2, 11)
Žanas Burdišonas – karaliaus rūmų dailininkas
Prancūziją valdant karaliui Liudvikui XI, Žanas Burdišonas (Jean Bourdichon) tapo karaliaus rūmų dailininku ir ėjo šias pareigas beveik keturis dešimtmečius, valdant dar trims karaliams – Karoliui VIII, Liudvikui XII bei Pranciškui I. Nors garsėjo kaip gabus portretų tapytojas, gaudavęs ir po 40 užsakymų per metus, tačiau šiandien žinomas tik vienas jo tapytas paveikslas. Tad iki šiol labiausiai žavimasi Žano Burdišono iliuminacijomis.
Ikonografija
Peržvelgę „Išminčių pagarbinimo“ vaizdavimą krikščioniškoje ikonografijoje nuo pirmųjų krikščionybės amžių, matome, kad šis biblinis pasakojimas ypač kurstė menininkų fantaziją, skatindamas ieškoti daugiau žinių apie Kūdikėlį aplankiusius magus, nei rašoma Evangelijoje.
Ir šiame Žano Burdišono kūrinyje matome dalykų, apie kuriuos evangelistas Matas neužsimena. Jis nemini, kiek yra išminčių ir nevadina jų karaliais. Tačiau čia matome vaizduojamus tris karalius – tai liudija jų karūnos bei puošnūs drabužiai. Iš pagarbos mažajam Karaliui priklaupęs išminčius nusiėmęs karūną, kuri žaismingai kybo jam ant rankos. Nors ankstyvaisiais krikščionybės amžiais būdavo vaizduojami du, keturi, šeši, aštuoni ar net dvylika išminčių, vėliau pagal dovanų skaičių įsigalėjo trijų išminčių vaizdavimas. Dar II a. krikščionių rašytojas Tertulijonas, aiškindamas Senojo Testamento tekstus (72 ir 68 psalmes, Izaijo 60, 3)1, Kūdikėlį Jėzų pagarbinusius magus pavadina karaliais – tokia interpretacija įsigalėjo ir Vakarų ikonografijoje. Šiandien manoma, kad išminčiai greičiausiai buvo dvasininkai ir astrologai iš Persijos, kur klestėjo žvaigždžių stebėjimo menas.
Meistras Burdišonas „Išminčių pagarbinimo“ sceną vaizduoja tvartelyje, kuriame gimė Jėzus, nors Evangelijoje pasakyta, kad išminčiai įžengė į namus, kas leistų manyti, jog piemenys Šventąją šeimą priglaudė savo namuose. Išminčiai parpuola pagarbinti Kūdikėlio – taip jie pripažįsta Jį esant Dievą bei Karalių. Paveiksle priešais Kūdikėlį Jėzų, laikomą mamos Marijos, priklaupęs išminčius Merkelis dovanoja Jam aukso. Už jo stovi išminčiai Kasparas ir Baltazaras, laikantys induose kitas vaikeliui skirtas dovanas – smilkalus ir mirą. Bažnyčios tradicija šiose dovanose įžvelgė tris Jėzaus slėpinio aspektus – auksas rodo Jį esant Karalių, smilkalai – Dievo Sūnų, o mira yra užuomina į Kristaus kančios slėpinį.
Iliuminacijoje, priešingai nei Evangelijos pasakojime, matome ir senyvo amžiaus Juozapą, stovintį kiek atokiau, už Marijos. Pro tvartelio stogo plyšį šviečia žvaigždės, rodžiusios išminčiams kelią pas Išganytoją, spinduliai. Antrame plane matoma greičiausiai gausi išminčių palyda, kurią buvo įprasta vaizduoti „Išminčių pagarbinimo“ siužetuose.
Vaizduojamajame mene išminčiai pamažu tapo atskirų žemynų – Europos, Azijos ir Afrikos – atstovais, dėl to vienas išminčių visada yra juodaodis. Galima interpretuoti, kad per juos Kristų garbina visos tautos ir visos rasės. Vėlesniais amžiais karaliai vaizduojami skirtingo amžiaus, ką matome ir Žano Burdišono iliuminacijoje. Nors išminčių vardai Evangelijoje neminimi, čia aptinkame nemažai išradingumo bei ne vieną vardų variantą – įdomu, kad atskirų Bažnyčių tradicijos išminčius vadina skirtingai. Vakarų tradicijoje nuo VII a. paplito jau minėti vardai – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Martirologijoje taip pat randame šv. Kasparą (sausio 1 d.), šv. Merkelį (sausio 6 d.) bei šv.Baltazarą (sausio 11 d.). Šiuos vardus mini ir Jokūbas Voraginietis „Aukso legendoje“. Jis pateikia išminčių vardus hebrajų bei graikų kalbomis – Apelijus, Amerijus ir Damaskas bei Galgalatas, Malgalatas ir Sarachinas. Tuo tarpu Sirijos bažnyčia juos vadina – Larvandad, Hormisdas ir Gushnasaph. Etiopijos Bažnyčia kalba apie Hor, Karsudan ir Basanater, armėnai – Kagba, Badadakharida ir Badadilma.
Onos Bretonės „Valandų knyga“ – maldaknygė ir gamtos enciklopedija
Mūsų aptariamas „Išminčių pagarbinimas“ – viena iš daugelio Prancūzijos karalienės Onos Bretonės užsakymu sukurtos „Valandų knygos“, kuri dabar yra Prancūzijos nacionalinės bibliotekos nuosavybė, iliuminacijų. Jas šiai knygai dailininkas kūrė 1503–1508 m., greičiausiai Tūre. Išlikęs 1507 m. dokumentas, kuriuo karalienė Ona Bretonė skiria užmokestį „brangiam ir numylėtam Žanui Burdišonui“ už „gausiai ir prabangiai iliuminuotą Valandų knygą mūsų reikmėms“. Autorius už ją gavo neįprastai didelę 600 kronų sumą, kuri jam sumokėta daug vėliau, tik 1517 m.
Pagrindinės Renesanso stiliumi pieštos miniatiūros (išliko 49) tarsi įrėmintos auksiniais rėmais ir primena savarankiškus nedidelius religinio pobūdžio tapybos kūrinius. Šį įspūdį dar labiau sustiprina ryškūs vaizduojamų asmenų veido bruožai – tai irgi rodo Žaną Burdišoną buvus gabiu portretistu.
Miniatiūras papildo knygos puslapių kraštų puošyba, itin tiksliai bei kruopščiai vaizduojanti augalus (sykiu kartais vaizduojami ir vabzdžiai bei kiti smulkūs gyvūnai); iš viso papuošti 337 puslapiai. Prie kiekvieno augalo lotyniškai ir prancūziškai užrašytas jo pavadinimas. Tad ši „Valandų knyga“, primenanti herbariumą ar florilegium tipo knygas, yra ne tik maldaknygė, bet ir gamtos enciklopedija, botanikos veikalas. Natūralistinis floros vaizdavimas greičiausiai pasirinktas atsižvelgiant į karalienės domėjimąsi sodininkyste. Dvylika šios knygos kalendoriaus puslapių puošti paveikslais, atitinkančiais metų laikus, o dvejuose puslapiuose pateikiami Onos Bretonės heraldikos atributai.
„Valandų knygos“, vadinamieji pasauliečių brevijoriai, viduramžiais buvo itin populiarios – dėl to kartais vadinamos viduramžių „bestseleriais“. Šios knygos atsirado XIII a., daliai pasauliečių trokštant maldoje sekti vienuolių pavyzdžiu. Tačiau vienuolynuose naudojami brevijoriai buvo pernelyg sudėtingi, didelės apimties. Taip iš jų kilo kiek paprastesnė pasauliečiams skirta „Valandų knyga“2.
Šiandien šios knygos žinomos dėl jų įspūdingos puošybos. Kadangi iliustracijos tuo metu buvo prabangos dalykas, tokias knygas įsigyti ar užsisakyti galėdavo tik turtingieji.
Viešpaties apsireiškimas
Žano Burdišono „Išminčių pagarbinimas“ mūsų dėmesį atkreipia į Viešpaties Apsireiškimo šventės daugiasluoksniškumą – ši šventė, mūsų dažniausiai vadinama „Trimis Karaliais“, rečiau „Epifanija“, žymi keturis įvykius: išminčių pagarbinimą, Jėzaus Krikštą Jordane, vandens pavertimą vynu Kanos vestuvėse bei duonos padauginimo stebuklą. Jokūbas Voraginietis „Aukso legendoje“ pateikia netgi skirtingus pavadinimus šiems įvykiams pažymėti.
Labiausiai tą dieną prisimenamas išminčių apsilankymas. Magai atkeliavo pas Kūdikėlį, vedami žvaigždės, kuri jiems parodžiusi Kristų. Dėl to ši diena buvo pavadinta Epifanija – epi „viršuje“ ir phanos „pasirodymas, apsireiškimas“. Magai čia įkūnija pagoniškąjį pasaulį, visas pasaulio tautas ir gentis. Išminčių kelionė – tai visų žmonių kelionė link Kristaus.
Jėzaus krikštas Jordane dar vadinamas Teofanija (theos – „Dievas“, phanos – „pasirodymas, apsireiškimas“), nes tą dieną apsireiškė visa Švenčiausioji Trejybė. Tai ir pirmasis viešas Jo pasirodymas, apsireiškimas judėjams. Kanoje vandenį pavertęs vynu, per šį stebuklą Kristus apsireiškė kaip Dievas; ši diena dar vadinama Betfanija (beth – „namai“, phanos – „pasirodymas, apsireiškimas“). Prie šių slėpinių dažnai priskiriamas ir duonos padauginimo stebuklas (Fagifanija – phage – „kąsnis“ arba „valgyti“, phanos – „pasirodymas, apsireiškimas“), nurodantis į Eucharistiją ir galutinę Dievo Karalystės puotą.
Šie Kristaus apsireiškimo įvykiai kreipia mus į Kalėdų slėpinio prasmę. Dievas įsikūnijo, kad susivienytų su žmonėmis slėpiningu santuokos ryšiu ir taip sukurtų su mumis neišardomą meilės sąjungą. Krikštu Jordane Jis nuplauna mus, kad švarūs galėtume dalyvauti savo vestuvių pokylyje, pasibaigsiančiame karališkoje Dangaus puotoje, kurios regimas simbolis yra Eucharistijos šventimas.
Agnė Rymkevičiūtė
1 „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“; „iš savo šventovės Jeruzalėje, kur karaliai neša tau dovanas“; „Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio“.
2 Paprastai „Valandų knygoje“ rasime liturginį kalendorių, po jo eina trumpos ištraukos iš kiekvienos Evangelijos, Mergelės Marijos valandos, Kryžiaus valandos, Šventosios Dvasios valandos, retsykiais Kančios valandos ar konkrečiam šventajam skirtos valandos. Dažniausiai „Valandų knygoje“ būna ir laidotuvių apeigoms ar mirties metinėms skirtos maldos, septynios atgailos psalmės, litanijos, maldos į Mergelę Mariją bei įvairius šventuosius. – Catalogue of the exhibition Sacred Time: The Book of Hours from the Middle Ages to the Present Day, Bruce Peel Special Collections Library, University of Alberta. Internete – http://www.medievalist.net/hourstxt/hrsintro.htm [žiūrėta 2013-10-24]
