01
04 /
2014
Link Prisikėlimo šį kartą keliaujame su prancūzų dailininko Lauryno de la Yro (Laurent de la Hyre, 1606–1656 m.) paveikslu „Kristaus pasirodymas trims Marijoms“, nutapytu 1650 m. ir dabar saugomu Luvro muziejuje.
Laurynas de la Yras gyveno tuo metu, kai Prancūzija, kaip ir visa potridentinė Bažnyčia, išgyveno religinio gyvenimo pakilimą. Buvo statoma daug bažnyčių, kūrėsi naujos vienuolijos. Didžiulę dvasinę įtaką turėjo to meto prancūzų šventieji Vincentas Paulietis, Pranciškus Salezas, kurie ne tik brėžė gaires pasauliečių dvasingumui, bet ir ypatingu būdu mokėjo atrakinti aukštuomenės širdis Dievo meilei bei gailestingumo darbams. Tuo laiku suklestėjo ir meninis gyvenimas, remiamas paties karaliaus Liudviko XIV ir kardinolo Rišeljė.
Nors Lauryno de la Yro, dailininko Stepono de la Yro (Etienne de la Hyre) sūnaus, pavardė ir nešmėkščioja pirmuose meno istorijos puslapiuose, tačiau jis sukūrė savitą stilių; laikytas paryžietiško aticizmo, kuriam būdingas nuosaikumas, šviesa, harmonija, atstovu. Amžininkų buvo mėgstamas, gaudavo užsakymų bažnyčioms, vienuolynams, 1640 m., kardinolo Rišeljė pakviestas, mitologinėmis scenomis ištapė rūmus, o 1648 m. su vienuolika kitų menininkų padėjo įkurti Prancūzijos karališkąją akademiją.
Lauryno de la Yro paveikslas „Kristaus pasirodymas trims Marijoms“ buvo užsakytas Paryžiuje, Šv. Jokūbo gatvėje, įsikūrusio karmeličių vienuolyno bažnyčiai.
Motina Akarija, arba palaimintoji Įsikūnijimo Marija, kartu su Mišele de Marijak 1602 m. pagal Ispanijos karmeličių pavyzdį įkūrė basųjų karmeličių vienuolyną, ilgainiui tapusį vienu puošniausių Paryžiaus vienuolynų ir vadintą Didžiuoju Karmeliu. Nors karmeličių ordinas ir pasižymėjo ypač griežta regula, į šį vienuolyną stojo išskirtinai aukštuomenės damos, pavargusios nuo rūmų gyvenimo ir pasaulietinių linksmybių, trokšdamos palikti šio pasaulio tuštybę, apraudoti savo nuodėmes bei silpnybes ir siekti dvasinių aukštumų.
Nestokojant lėšų stengtasi vienuolyną ir bažnyčią kuo labiau išgražinti (per revoliuciją vienuolyną uždarius buvo paimta apie 200 meno kūrinių). Bažnyčios navą puošė dvylika Jėzaus gyvenimo kompozicijų, sukurtų garsių to meto dailininkų. Chore kabojo Gvido Reni (Guido Reni) „Apreiškimas“, kuris priminė ir apie vienuolyno, pavadinto Įsikūnijimo vardu, titulą. Šiai bažnyčiai Laurynui de la Yrui buvo užsakyta nutapyti dvi didelio formato drobes – „Kristaus įžengimas į Jeruzalę“ ir „Kristaus pasirodymas trims Marijoms“.
Vienas pirmųjų bandymų vaizduoti Jėzaus prisikėlimą yra grynai simbolinis, išreiškiantis prisikėlimo pergalę prieš mirtį, dažnai matomas ant senovės krikščionių sarkofagų. Tai lotyniškos formos kryžius be nukryžiuotojo figūros, bet su Kristaus monograma, įkomponuota į apskritimą viršuje, ir su dviem miegančiais sargybiniais kryžiaus papėdėje. Tokia vaizdavimo versija galėjo atsirasti Palestinoje arba Sirijoje apie 200–230 m.
Prisikėlusio Jėzaus pasirodymas moterims – vienas iš ankstyvųjų Prisikėlimo vaizdavimo siužetų – griežtai remiasi Evangelijų liudijimu. Kaip žinome, pats įvykis jose neaprašomas: iš numirusių prisikėlęs Kristus palieka savo kapą, sudaužydamas jo angą saugojusį akmenį. Vėlyvoje Antikoje beveik tūkstantį metų, siekiant neprasilenkti su Evangelijų pasakojimais, pati Prisikėlimo akimirka nebuvo vaizduojama. XIV a. italai pradėjo tapyti Kristų, sklendžiantį virš kapo. Tokį jį matome Rafaelio, Ticianio ir daugelio kitų dailininkų darbuose. Vienas iš ankstyviausių šio tipo darbų – gerai žinoma Andriejaus da Firenzo (Andrea da Firenze) freska, sukurta Florencijoje 1366 m. Šiaurės šalių menininkai vaizdavo prisikėlusį Kristų, stovintį ant žemės ar ant kapo. Tridento susirinkimas (1545–1563 m.), reikalavęs griežtai laikytis Šventojo Rašto, nepritarė nei atviro karsto, nei virš jo sklendžiančio Išganytojo vaizdavimui. Šių nurodymų paisyta, tačiau būta ir išimčių.
Kadangi ankstyvosios krikščioniškos ikonografijos nepatenkino evangelinis trijų Marijų liudijimas, prisiminti ir kiti liudytojai, ypač apaštalai. Ikonografijoje perteikiami visi Kristaus pasirodymo atvejai, ypač pabrėžiant susitikimą su Tomu: didžiausius skeptikus įtikinti Prisikėlimu pakako primenant šio netikinčiojo reputaciją turėjusio apaštalo įtikėjimą. Simboliška, kad Laurynas de la Yras prie Jėzaus prisikėlimo grįš paskutiniais (1656 m.) savo gyvenimo metais, sukurdamas du paveikslus: „Prisikėlusio Jėzaus pasirodymas Marijai Magdalietei“ ir „Jėzaus susitikimas su Emauso mokiniais“.
Evangelijose kiek skirtingai aprašomas prisikėlusio Jėzaus pasirodymas moterims. Skirtingai jos ir įvardijamos. Tačiau ilgainiui apmąstant Prisikėlimo slėpinį, moterys, pirmosios susitikusios su Prisikėlusiuoju, apibendrintai imtos vadinti šventomis moterimis, Miros nešėjomis (ypač Rytų Bažnyčioje) arba trimis Marijomis.
Nuo viduramžių Prancūzijoje buvo itin populiarios legendos, kuriose pasakojama, kaip vengdami persekiojimų iš Šventosios žemės laivu be burių ir vairininko į Prancūziją atvyko Marija Magdalietė, Marija Klopienė ir Marija Salomė kartu su Lozoriumi ir Juozapu iš Arimatėjos. Jie atplaukė iki Provanso miestelio, dabar vadinamo Sent Mari de la Mer (Saintes-Maries-de-la-Mer), ir ilgainiui tapo svarbia piligrimystės vieta. Šiuose pasakojimuose suskamba labai anksti, dar V a. apsikrikštijusios Prancūzijos troškimas perimti pirmųjų Jėzaus prisikėlimo liudytojų įkarštį… Trijų Marijų šventė buvo švenčiama Prancūzijoje ir Italijoje, viduramžiais ji įvesta ir į karmelitų liturgiją.
Laurynui de la Yrui puikiai pavyko sujungti kelis evangelinius pasakojimus į vieną. Jame galėtume atpažinti Evangelijos pagal Matą pasakojimą: „Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. (…) Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“ (Mt 28, 1; 9–10) Bet tai ir trys moterys iš Evangelijos pagal Morkų, kurioms angelas praneša, kad Jėzus prisikėlė (plg. Mk 16). Negana to, atidžiai žvelgdami į šį dailininko paveikslą, regis, girdime ir evangelisto Jono užrašytą Jėzaus pokalbį su Marija Magdaliete, kuri jo neatpažįsta, palaiko sodininku. Ir tik Jėzui ištarus jos vardą, Marijos širdis atsiliepia, o Jis jai sako: „Nelaikyk manęs…“ (žr. Jn 20).
Laurynas de la Yras stengiasi nenaudoti jokių tiesioginių ankstesniajai ikonografijai būdingų atributų ir vis dėlto jų visiškai neatsisako. Baltą su raudonu kryžiumi Prisikėlimo vėliavėlę ant ilgo koto, kurią ankstesnėse ikonografinėse kompozicijose laiko prisikėlęs Kristus, dabar pakeičia laisvai besiplaikstantis drobulės kraštas, o kryžių – ištiestos Prisikėlusiojo rankos. Paveikslo kairėje galima įžvelgti nulūžusį medį, kaip priešpriešą vešliai žaliuojančiam miškui fone už Jėzaus. Ikonografijoje gyvybės medis vaizduojamas žaliuojantis ir žydintis, o gero bei pikto pažinimo medis – nudžiūvęs.
Dešiniajame paveikslo kampe matome Jėzaus kapą ir jame sėdintį angelą baltais drabužiais, kuris ką tik moterims sakė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“ (Mk 16, 6) Jėzaus pasirodymo trims Marijoms epizoduose paprastai visuomet kaip nors išryškinama Marija Magdalietė. Ir neatsitiktinai. Būtent Marija Magdalietė, kaip pirmoji Prisikėlimo liudytoja, minima visų evangelistų. Tai ji vėliau Bažnyčios tėvų bus apdovanota ypatingu titulu – apaštalų apaštalė. Čia ji pavaizduota pačiame centre ir, Jėzaus prisikėlimo šviesos apšviesta, regis, vien tik Jį temato, be galo trokšta Jį sulaikyti, bet tuoj bėgs apaštalams pranešti Gerąją Naujieną… Ji – ne tik Prisikėlimo liudytoja, bet ir perkeisto, išgydyto, apšviesto gyvenimo viltis, gyvas priminimas, kad atleidžiančioji Jėzaus meilė stipresnė už nuodėmę ir mirtį.
Prisikėlusiojo netikėtai užkluptos moterys dailininko vaizduojamos tuo pat metu ir suklumpančios, ir pašokančios. Besistengiančių prisiliesti ir sulaikyti rankų žaismas dar labiau pabrėžią išslystančią Jėzaus figūrą. Rankos, kurios ką tik laikė indelius su mira, kad mirusio Jėzaus kūną paskutinį kartą išteptų kvapniaisiais aliejais, dabar yra tuščios – kad priimtų naują, Prisikėlimo dovanojamą gyvenimą. „Pirmosios dienos rytą moterys pamatys, kad rūpestis dėl mirusiojo ir jo kūno išlaikymo buvo perdėm žmogiškas. Jos pamatys, kad Jėzus neturi būti sulaikytas mirtyje, bet gyvena naujaip – ir tik dabar tikrai. Jos pamatys, kad Dievas Jį galutiniu, tik Jam įmanomu būdu išplėšė iš suirimo ir, vadinasi, mirties galios. Moterų rūpesčiu ir meile vis dėlto jau rodosi Velykų rytas, prisikėlimas.“ (Benediktas XVI)
Jolanta Stupelytė
