01
05 /
2014
Gegužės mėnesio „Magnificat“ viršelyje – XVII–XVIII a. stebuklais ir malonėmis garsėjusi Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra iš Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios. Šio atvaizdo istorija sudėtinga ir paini, susijusi su skausmingais jėzuitų vienuolijos ir Lietuvos istorijos įvykiais.
Iš juodmedžio išdrožta Loreto Švč. Mergelės Marijos (dar vadinamos Juodąja Madona) skulptūrėlė buvo pastatyta Italijos Loreto miesto Švč. Mergelės bazilikoje, Marijos namelyje, kuriame, pasak legendos, angelas jai apreiškęs Dievo Sūnaus įsikūnijimą. Anot viduramžiais paplitusios „Aukso legendos“, šis namelis XIII a. pabaigoje angelų atneštas iš klaidatikių užkariauto Nazareto – iš pradžių į Dalmatijos pakrantę, vėliau į Loretą. Manoma, kad pirma Loreto namelyje buvusi bizantinė Dievo Motinos ikona. XVI a. pradžioje vietą užėmė XIV a. viduryje sukurta Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu statulėlė. Būtent ši Riminio mokyklai priskiriama skulptūrėlė tapo daugelio Europoje išplitusių jos skulptūrinių, tapybinių ir grafinių kopijų pavyzdžiu. Senoji skulptūra 1921 m. sudegė, tad daugelis Europoje išlikusių Loreto Dievo Motinos skulptūros kopijų yra senesnės už dabar esančią Loreto namelyje.
Pamaldumas Loreto Mergelei Marijai Europoje ir Lietuvoje
1375 m. popiežiui Grigaliui XI patvirtinus Lorete įvykusius stebuklus, miestelis tapo garsiausiu Italijos piligriminiu centru. XVI a. pab. tradicija kurti „Loretus“ – koplyčias su Loreto Marijos statulos kopija – persikelia per Alpes ir sparčiai plinta visoje Europoje. Šis reiškinys neaplenkė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Loreto koplyčios bažnyčiose arba šalia jų, kaip ir kituose kraštuose, statytos pagal itališką Loreto Švč. Mergelės Marijos koplyčios pavyzdį. Loreto Marijos kopijos būdavo tapytos ir drožtos vietinių meistrų arba parvežtos iš Italijos. Nustatytą laiką Loreto šventovėje išbuvusios kopijos taip pat laikytos stebuklingomis.
Ypatingu pamaldumu Loreto Švč. Mergelei Marijai pasižymėjo mažesnieji broliai (observantai ir konventualai) bei jėzuitai, visoje Bažnyčioje išplatinę Loreto Mergelės Marijos atvaizdą bei Loreto Dievo Motinos šventovėje įprastą litaniją. Aptariamo atvaizdo bei Loreto litanijos populiarinimą Abiejų Tautų respublikos jėzuitų bažnyčiose greičiausiai skatino tai, kad Lenkijos jėzuitų provincijos nariai nuo 1595 m. iki ordino uždraudimo 1773 m. Lorete tarnavo kaip nuodėmklausiai.
Nuo XVI a. jėzuitai platino Loreto namelio kilmės istoriją, todėl šio ordino bažnyčiose dažnai būdavę Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūros kopijų. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šis atvaizdas Vilniuje buvo Šv. Jono, Šv. Kazimiero, Šv. Ignoto, taip pat Merkinės, Minsko, Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčiose. Manoma, kad 1648 m. Vilniuje buvo išspausdinta Alberto Vijūko-Kojelavičiaus knyga „Dešimt Švč. Mergelės Marijos pagerbimo būdų per Loreto Mariją“.
Loreto altorius Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje
1645 m. vasario 2 d. Vilniaus vicevaivada Kazimieras Liudvikas Jevlaševskis skyrė 3000 auksinų Šv. Jono bažnyčios Marijos Ėmimo į dangų altoriui, esančiam už didžiojo altoriaus, iš pagrindų perdirbti pagal jo pateiktą projektą, kad šis iki smulkmenų atkartotų Italijoje, Loreto mieste, jo matytą vadinamąjį Marijos namelį. Koplyčios aukštis privaląs būti ne mažesnis kaip šeši uolekčiai (3,9 m), o plotis – kiek leis altoriai; viršuje – skliautas, virš didžiojo altoriaus erdvė privalo būti atvira, lyg didelis langas, pro kurį iš bažnyčios gilumos matytųsi visas Loreto altorius. Pagal Italijos Lorete matytą pavyzdį altoriaus apačioje turėjęs būti židinys, virš jo – aukšta niša, kurioje numatyta pastatyti Marijos statulą, kad „kaip Lorete būtų matoma pro langą iš visų bažnyčios vietų“. K. L. Jevlaševskis tuo metu skulptūros neturėjo, todėl prašė tėvų jėzuitų padėti ją atvežti iš Italijos. Jis taip pat pasižadėjo aprūpinti Loreto altorių visais liturginiais drabužiais, sidabro bei aukso indais ar kitais reikmenimis. 1645 m. vasario 3 d. jėzuitų Akademijos rektorius Benediktas Soksas davė raštišką sutikimą įrengti Loreto altorių. Dievo Motinos skulptūros kopija buvo užsakyta Italijoje, atvežta į Vilnių ir 1647 m. vasario 17 d. iškilmingai įnešta į bažnyčią. Netrukus skulptūra pradėjo garsėti stebuklais. 1650 m. Albertas Vijūkas-Kojelavičius antroje „Lietuvos istorijos įvairenybių“ knygoje aprašo vieną pirmųjų stebuklų, susijusių su Loreto Dievo Motinos skulptūra: „Kai garsas apie atvežtąją Loreto statulą didelėmis iškilmėmis buvo plačiai pagarsintas žmonėms, vienas vilnietis, Rūdninkų priemiesčio gyventojas, savo draugų kompanijoje drįso taukšti štai tokius niekus: „Jėzuitai pasirūpino, kad ši statula būtų padirbinta jų namuose, Vilniuje, o norėdami mus apgauti ir iš žmonių pasityčioti, šlaksto švęstu vandeniu ir skelbia, neva esanti atgabenta iš Loreto, nors tai gryniausias melas.“ Vos šiuos žodžius ištaręs pajuto, jog jo burna persikreipė; ir kai jau kokią savaitę ar ilgiau ta negalia laikėsi, stebintis apie tai sužinojusiems kaimynams, atėjo jam į galvą mintis, ar tik nebūsianti tai Dievo siųsta bausmė už anąsyk taip kvailai pasakytus žodžius. Todėl supratęs kaltę ir dėl jos kentėdamas ėmė šauktis Mergelės pagalbos; davė įžadą atlikti piligrimystę į Žirovicus ir Trakus bei aplankyti Loreto statulą; be to, kiekvienoje iš šių vietų kunigui išpažinti tą nuodėmę. Vos tik davė įžadą, burna vėl paliko kokia buvusi; įžadą vykdydamas 1648 metais per Švč. Mergelės Apsilankymo šventę nuvyko į Šv. Jono bažnyčią, aplankė Loreto statulą ir kunigui, išmintingam, doram ir mokytam vyrui, pats atvirai papasakojo viską iš eilės: apie kaltę, bausmę, atgailą, įžadą ir gautą malonę“.
Toje pačioje knygoje autorius pažymi, kad tuo metu Šv. Jono bažnyčioje buvo net penki stebuklais garsėjantys atvaizdai: Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra, du ant lentos tapyti Švč. Mergelės Marijos paveikslai, palaimintojo jėzuito Stanislovo Kostkos paveikslas ir Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra.
Istorinės negandos ir patirtos malonės
Deja, 1655 m. rugpjūčio 8 d. Vilnių užėmė Maskvos kariuomenė. Miestas degė septyniolika parų. Per tą gaisrą nukentėjo ir Šv. Jono bažnyčia su Akademijos rūmais. Visi altoriai ir kitos bažnyčios puošmenos buvo išplėštos. 1657 m. kovą jėzuitai grįžo į Vilnių, tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė į jį įžengė tik 1660 m. Visų šių negandų metu nežinia, ar dingo (buvo išplėšta), ar sudegė ir stebuklais garsėjusi Loreto Dievo Motinos skulptūra. Tačiau tėvai jėzuitai jau 1661 m. iš naujo įrengė Loreto Dievo Motinos altorių, o skulptūra pakeista kita iš Italijos parvežta kopija ir su didžiausiomis iškilmėmis įstatyta į altorių.
Vilniaus Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra greitai tapo žinoma ir Europoje. Ji minima 1657 m. pasirodžiusiame jėzuito Vilhelmo fon Gumpenbergo (1609–1675 m.) sudarytame maloningųjų ir stebuklais garsėjančių Švč. Mergelės Marijos atvaizdų žinyne Atlas Marianus. 1672 m. knygos leidime, kuriame suregistruota ir aprašyta per 1200 malonėmis garsėjančių Švč. Mergelės Marijos atvaizdų, Vilniaus skulptūra įrašyta 69 numeriu. 1702 m. stebuklingąją Šv. Jono bažnyčios Loreto Dievo Motinos kopiją savo knygoje Atlas Marianus aprašo Jonas Kasparas Benkardas. Vilniškis atvaizdas buvo spausdintas Vilniaus jėzuitų akademijos profesoriaus, teologo, geografo ir architekto Jono Drewso 1684 m. išleistoje knygelėje „Būdas, kaip pagal visuotinius ir asmeninius poreikius atlikti kasmėnesines Marijos piligrimystes prie Dievo Gimdytojos atvaizdų, garsėjančių stebuklais…“ Titulinė graviūra vaizdavo Šv. Jono bažnyčioje esantį Marijos atvaizdą.
Šv. Jono bažnyčia dar kartą nukentėjo per Vilnių nusiaubusį 1737 m. gaisrą, laimei, Marijos skulptūra buvo išgelbėta.
Ar stebuklai ir patirtos malonės prie Loreto skulptūros buvo registruojami, žinių neturime, tačiau negausūs istoriniai šaltiniai liudija, kaip buvo meldžiamasi prie Loreto altoriaus. Kasmet lapkričio 21 d. arba tos dienos išvakarėse Akademijos studentai ir profesoriai tėvai jėzuitai prie jo minėdavo Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo šventę. Pvz., 1712 m. lapkričio 21 d. Loreto koplyčioje vyko giedotinės votyvinės Mišios. Vakare joje buvo kalbama litanija. 1714 m. minėtą dieną vėl giedotos votyvinės Mišios. 1719 m. vigilijoje (lapkričio 20 d.) Loreto koplyčioje vyko mišparai su procesija ir litanijomis, kitą dieną po pirmųjų Mišių giedotos votyvinės Mišios, vakare koplyčioje buvo mišparai su procesija ir litanijomis. Pamaldos baigtos giesme Te Deum Laudamus ir kt.
1721 m. lapkričio 20 d. prieš mišparus buvo giedama O salutaris, vėliau vyko procesija ir mišparai, kuriems pasibaigus uždarytas Švenčiausiasis ir tyloje eita į Loreto koplyčią, kur sukalbėtos Švč. Mergelės Marijos ir Visų Šventųjų litanijos su malda Defende quaesumus pabaigoje. Kitą dieną Loreto koplyčioje giedotos antros votyvinės Mišios. Po mišparų vyko procesija, per kurią sugiedota Te Deum Laudamus. Procesijos pabaigoje eita su Švenčiausiuoju į Loreto koplyčią. Ten giedota Švč. Mergelės Marijos litanija. Vėliau ten pat giedota Slavum fac, o padėjus į piksidę Švenčiausiąjį sugiedota Fiant Domine…
Yra išlikę keletas šv. Mišių prie altorių aukojimo sąrašų, iš kurių galima suprasti, kad parapijiečiams pamaldos Loreto Dievo Motinos koplyčioje vykdavo dažniau. Pvz., 1736 m. birželio mėn. vyko 7 kartus, liepą – 9, rugpjūtį – 10, rugsėjį – 8, spalį – 9, lapkritį – 8, gruodį – 11 kartų, 1737 m. sausio mėn. pamaldos vyko 14, vasarį – 11 kartų.
Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūros puošmenos
1774 m. Vilniaus kolegijos liustracijos metu registruojant ir Šv. Jono bažnyčios turtą užfiksuotos net keturios Loreto Švč. Mergelės Marijos karūnos: dvi (Marijai ir Jėzui) iš sidabro, kurių viena paauksuota, kitos dvi buvo taip pat sidabrinės, bet abi paauksuotos ir puoštos brangakmeniais (perlais ir rubinais). Šalia skulptūros kaboję 49 didesni sidabriniai ir vienas auksuotas votas. Prie votų galime priskirti ir perlų vėrinius, tuo metu priklausiusius Loreto Dievo Motinos atvaizdui. 1774 m. dokumente užfiksuoti 4 vėriniai – 2 su 62 didesniais perlais ir 2 vėrinius, kuriuos sudarė net 770 mažų perliukų. Be to, atkartojant Italijos Loreto koplyčios interjerą, abipus skulptūros kabojo dvi sidabrinės lempelės, šalia sklendė du variniai angeliukai su žvakėmis. Minėtame 1774 m. dokumente įrašyta nauja sidabrinė paauksuota „suknelė“ su gėlėmis. XVII–XIX a. LDK bažnytiniuose dokumentuose beveik visada paveikslų ir skulptūrų metaliniai aptaisai įvardinami kaip suknelės. Sprendžiant iš aprašymo, šiame dokumente paminėtas metalinis aptaisas išlikęs iki šių dienų. Be aptaiso, Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra turėjo ir septynias medžiagines sukneles – neįvardinto raudonos spalvos audinio su galionais, seną raudoną siuvinėto aksomo, plaukų spalvos ir aukso siūlais austą, apelsino spalvos, auksaviršę balto audinio sidabriniais galionais, rožinio audinio, puošto sidabrinėmis gėlėmis, ir karmazino spalvos grodetūro suknelę, siuvinėtą aukso ir sidabro siūlais. Taip pat ši skulptūra dar turėjo ir balto štofo mantiją, puoštą mezginiais. Skirtingos suknelių spalvos nėra atsitiktinės. Ji buvo rengiama pagal liturginį kalendorių keičiamų spalvų drabužiais, kurie buvo aukojami kaip votai. Šie drabužiai buvo laikomi svarbia bažnyčios inventoriaus dalimi ir netgi turėdavo specialias skrynias jų saugojimui. Tačiau po 20 metų bažnyčios inventoriuje prabangiosios medžiaginės Marijos „suknelės“ jau nebeminimos. Buvo likusios tik 2 karūnos, neminimi votai. Veikiausiai visas sidabras buvo atiduotas Tado Kosciuškos sukilimo reikmėms. Panaši padėtis užfiksuota 1830 ir 1844 metais. Reikia pastebėti, kad jėzuitams išvykus Loreto Švč. Mergelės Marijos gerbimas pamažu silpnėjo. 1863 m. išleistoje knygelėje apie stebuklingus atvaizdus Vilniaus mieste Šv. Jono bažnyčioje minima tik Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra, buvusi Dievo Kūno koplyčioje, o jau 1911 m. sudarytame Šv. Jono bažnyčios inventoriuje klebonas Stanislovas Milkowskis pažymi, kad bažnyčioje jokių stebuklais ir malonėmis garsėjančių paveikslų nėra. Tais pačiais metais pasirodžiusioje knygoje apie stebuklingus Švč. Mergelės Marijos atvaizdus Lenkijoje ir Lietuvoje Aloyzas Fridrichas pažymi, kad apie Loreto Dievo Motinos skulptūrą mažai kas žino galbūt dėl to, kad ji stovi atokiai.
Sovietmečiu ši skulptūra nuo tikinčiųjų akių buvo paslėpta Lietuvos dailės muziejaus fonduose, 1985 m. P. Gudyno restauravimo centre restauruota. Tuo metu išdrožta ir jos kopija, kuri šiuo metu saugoma Vilniaus arkikatedros bazilikos zakristijoje. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra Katalikų Bažnyčiai grąžinta 2007 m.
Dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė
