01
06 /
2014
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – Šventosios Dvasios atsiuntimą vaizduojanti XVI a. iliuminacija1 iš Prancūzijoje sukurtos rankraštinės „Valandų knygos“. Ji puošia „Šventosios Dvasios valandas“ – vieną „Valandų knygos“ dalį. Paprastai visose „Valandų knygose“ – XIII a. itin išpopuliarėjusiuose pasauliečių brevijoriuose – būdavo valandos, skirtos Šventajai Dvasiai. Jomis ne tik meldžiamasi Dvasiai, bet ir mąstoma apie jos darbus, pavyzdžiui, Dievo įsikūnijimą Šventajai Dvasiai veikiant, apie Šventosios Dvasios atsiuntimą bei jos dovanas.
Šios Renesanso rankraštinės knygos, sykiu ir iliuminacijos, autorius mums nežinomas. Tuo metu rankraštinės knygos jau nebebuvo dažnas reiškinys, mat nuo XV a. vidurio jas sparčiai keitė spausdinamos. Vis dėlto šalia spausdintų knygų dar kurį laiką gyvavo ir rankraštinės, o jas paprastai užsisakydavo turtingi fundatoriai.
„Valandų knyga“ surašyta ant pergamentinio popieriaus. Jam gaminti naudota gyvulių oda. Viduramžiais ir kiek vėliau rankraštinės knygos buvo itin brangios ne vien dėl rankų darbo, bet ir dėl pergamento kainos, mat storesnei knygai pagaminti prireikdavo nemažos gyvulių bandos. O tai iliuminacijos knygų vertę dar labiau pakeldavo. Rankraštinės knygos – tikri meno kūriniai – jas vartant galima grožėtis ne vien puošniomis iliuminacijomis, bet ir dailiai surašytu tekstu.
Paveikslo simbolika
Sekminių vaizdavimui įkvėpimo teikia šio įvykio aprašymas Apaštalų darbuose: „Atėjus Sekminių dienai visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems leido prabilti.“ (Apd 2, 1–4).
Čia nepateikiamas tikslus mokinių skaičius, jie neįvardijami. Gauname gana lakonišką informaciją. Žvilgterėjus į originalo kalba pateiktas bei į kitas kalbas verstas cituotas eilutes, atsiveria daugiau reikšmių – pavyzdžiui, ši Šventojo Rašto vieta liudija ne tik apie mokinių buvimą „drauge vienoje vietoje“, bet ir apie jų vieningumą, vienumą, buvimą vieniu. Tokiu atveju tikslus dalyvių skaičius bei įvardijimas nebe toks svarbus. Čia galime įžvelgti ir Kristaus troškimą matyti Bažnyčią kaip vieną kūną – įvairią, bet vieningą.
Aptariamo paveikslo centre matome Švč. Mergelę Mariją. Jos buvimas simboliškas – Marija įkūnija Motiną Bažnyčią bei dvasinę apaštalų Motiną. Vėliau matysime, kuo Sekminės ypatingos Bažnyčiai. Mergelė Marija yra apsupta vienuolikos apaštalų – šis skaičius tiek Rytų, tiek Vakarų ikonografijos tradicijoje neįprastas Sekmines vaizduojantiems meno kūriniams. Vis dėlto kartais kalbant apie mokinių skaičių Sekminių dieną bei Mergelės Marijos buvimą sykiu ir vaizduojant Šventosios Dvasios atsiuntimą, pasitelkiamos Apaštalų darbų pirmojo skyriaus eilutės, mininčios vienuolika apaštalų (dar be Motiejaus), moteris ir Mergelę Mariją bei Jėzaus brolius ištvermingai bei vieningai atsidėjusius maldai2. Šioje vietoje ypač atkreiptinas dėmesys į maldą, kuriai susitelkiama. Čia galima prisiminti ir Evangelijos pagal Luką žodžius, dar sykį patvirtinančius, kad meldžiančiam Dievas suteikia prašomų dalykų: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“ (Lk 11, 13) Sekminių dieną Viešpats davė mokiniams daugiau, nei jie prašė.
Įdomu pastebėti, kad Sekminių ikonografija, ypač Rytų tradicija, dažniausiai vaizduoja dvylika Kristaus mokinių, kartais ir Mergelę Mariją su jais, tačiau nebūtinai pirmuosius dvylika apaštalų su naujai išrinktu Motiejumi. Kartais Sekminių ikonose vaizduojami ir šventieji Paulius, Lukas bei Morkus (vis tiek išlaikomas skaičius 12 – užuomina į 12 Izraelio giminių), kurie tą dieną nebuvo sykiu. Kaip žinia, Paulius yra prilyginamas apaštalams, o evangelistai Lukas ir Morkus Rytų tradicijoje taip pat laikomi lygūs apaštalams.
Iliuminacijoje galime atpažinti šv. Petrą – klaupte klūpantį senyvo amžiaus vyrą, pasirėmusį į knygą – Šventąjį Raštą. Šią dieną Šventoji Dvasia atveria mokinių širdis, kad jie suprastų Kristaus skelbtą žodį ir patys jį skleistų. Štai kodėl šv. Petras turi Šventąjį Raštą. Kitoje pusėje priešais Petrą – jaunas apaštalas šv. Jonas. Vienas apaštalų bei šv. Petras vaizduojami su šermuonėlio apsiaustais, kuriais būdavo gaubiami karaliai. Šermuonėlio kailis, simbolizuojantis kilmingumą, tyrumą bei nekaltumą, yra ir Kristaus prisikėlimo simbolis. Šermuonėlis primena ir pasiryžimą verčiau mirti negu susiteršti nuodėme, mat ir žvėrelis greičiau žūsta, negu savo baltą kailį susitepa purvu. Tad Šventąją Dvasią gavę mokiniai skatinami būti šventi – sekti nekaltuoju Kristumi, būti tyri, kaip Mergelė Marija, ir mirti dėl Kristaus. Dar daugiau – tokiais būti kviečiami visi krikščionys, visa Bažnyčia.
Iliuminacijoje Šventąją Dvasią simbolizuoja balandis, nors evangelistas Lukas Dvasios kaip balandžio tekste ir nemini. Rašydami apie Jėzaus krikštą Jordane, evangelistai mini Dvasią, tarsi/it balandį, nusileidžiančią ant Kristaus – tik nusileidimo būta panašaus į balandį. Ir Sekminių dieną Dvasia pasirodė tarsi ugnies liežuviai, bet tai nebuvo ugnis. Norėdamas pavaizduoti Šventąją Dvasią, paveikslo autorius pasitelkia šiuos du simbolius – balandį ir ugnį. Iš Dvasios, vaizduojamos balandžio pavidalu, spinduliai bei ugnies liežuviai driekiasi į visas puses, paliesdami Mergelę Mariją ir mokinius. Ugnies liežuviai asocijuojasi su žmogaus liežuviu, kuris yra atspindys to, kas dedasi mūsų širdyse: „O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.“ (Mt 15,18) Tačiau, kai širdį atnaujina Šventoji Dvasia, liežuvis tampa išsigelbėjimo įrankiu. Tad ugnies liežuviai gali simbolizuoti ir apaštalų liežuvius, per kuriuos pats Dievas prabyla įvairiomis kalbomis. Sustiprinti Šventosios Dvasios, jie skelbia Jo šlovę ir paskatina atsiversti tūkstančius.
Sekminių šventė
Kokių Sekminių švęsti susirinko mokiniai? Juk jie iš anksto nežinojo, kad kaip tik šią dieną išsipildys Kristaus duotas pažadas. Iš pradžių Sekminės, švenčiamos praėjus penkiasdešimčiai dienų po žydų Velykų, buvo gamtos, derliaus šventė. Vėliau per Sekmines žydai šventė Įstatymo ant Sinajaus kalno gavimą ir su Dievu sudarytą Sandorą. Taigi Jėzaus mokiniai tą dieną buvo susirinkę švęsti žydų Sekminių. Tuo metu Dievas atsiuntė Šventąją Dvasią ir sudarė naują Sandorą. Šįkart Dievas rašo nebe akmens plokštėse, bet žmonių širdyse, jiems apsireiškia kur kas intymesniu būdu. O naujasis įstatymas yra meilės įstatymas: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ (Rom 5, 5) Dievo meilė padaro mus jautrius ir gebančius mylėti kitus bei Jį patį.
Sekminės – taip pat ir Bažnyčios įsteigimo šventė: tiktai gavę Dvasią, apaštalai pradėjo suvokti Kristaus mokymą ir jį skelbti, dėl to Bažnyčia augo ir plėtėsi. Mokinių susirinkimas vienoje vietoje suprantamas kaip Bažnyčios susirinkimas. Čia susikuria nauja tikėjimo bendruomenė, turinti misiją eiti į pasaulį skelbti Gerąją Naujieną, kad ir kiti būtų išlaisvinti iš nuodėmės vergovės.
Sekminės yra ir Švč. Trejybės apsireiškimo kulminacija. Rytų Bažnyčioje per šią šventę išstatoma Švč. Trejybės ikona, nes per Sekmines pilnai pasireiškia Dievo vienybė ir Trejybė.
Sekminės parodo, kad Dievas nuolat yra su mumis, stiprina mus savo gaivinančia meile, kad galėtume būti jam iki galo ištikimi.
Agnė Rymkevičiūtė
1 Iliuminacija, tiesiogine žodžio prasme reiškianti „apšvietimą“, būdavo vadinama tokia iliustracija, kuriai nutapyti naudotas ir auksas arba sidabras. Dėl to iliustracija iš tiesų spindėdavo, šviesdavo. Tačiau vėliau iliuminacijomis pradėta vadinti visas rankraštinių knygų iliustracijas, ne tik auksu bei sidabru puoštas.
2 „Parėję jie susirinko aukštutiniame kambaryje, kur buvo apsistoję. Ten buvo Petras ir Jonas, Jokūbas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis. Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais.“ (Apd 1, 13–14)
