01
10 /
2014
SKAITYTI: Evangelija pagal Luką 11, 5–13
Jėzus kalbėjo mokiniams: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‚Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo.‘ O anas iš vidaus atsilieps: ‚Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.‘ Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“
MEDITUOTI: „Prašykite, ir jums bus duota…“
Apaštalas Paulius pakartoja Viešpaties Jėzaus žodžius: „Palaimingiau duoti negu gauti“ (plg. Apd 20, 35), taigi atrodo, kad prašyti nėra taip jau gerai. Prašyti tenka, kai neturi ir kai labai reikia. Bet prieš prašant dar reikia atskirti, ar tikrai reikia, ar tai yra tik mano norai. Kai norai su poreikiais sumaišomi, prašymas gali tapti prašytojo kasdieniu užsiėmimu, netgi profesija. Tačiau daugelis mūsų, net kai reikia, nesugebame „perlipti per save“ ir prašyti kito pagalbos. Prašymas reikalauja nusižeminimo, pripažinimo, kad nesu iki galo savarankiškas ir nepriklausomas, ir, galiausiai, kad man reikia kitų žmonių, esu priklausomas nuo santykio su kitais. Teko ne kartą stebėti žmones, kurie kupini kvailos puikybės nesugebėjo laiku ir tinkamai paprašyti, ir tokiu atveju dažnai atrodė apgailėtinai juokingi dėl savo užsispyrimo ir puikybės. Vis dėlto ne mažiau sudėtinga, kad ir palaiminga, yra duoti. Dažnam kyla klausimas: kam, kiek ir kodėl turėčiau duoti? O pradėjus duoti gali kilti ir pagunda pasijusti labai galingu, turinčiu. Kyla pavojus pradėti niekinti tuos, kuriems duodu. Iš tiesų davimas kitam gali būti pažeminimo veiksmas arba kito pririšimo prie savęs būdas, padarant jį arba ją priklausomą nuo duodančiojo. Atrodo, geriausia prašančiam neduoti, o dovanoti, apdovanoti. Nes, norint gauti dovaną, juk nereikia nusipelnyti, nereikia jaustis įpareigotam arba skolingam. Nors ir vėl – mūsų pažeistoj žmogiškoj prigimty netgi dovanos davimas ar priėmimas gali būti neteisingai interpretuojamas. Taip yra su prašymu ir davimu tarp žmonių. Bet Jėzus sako: „Dievo prašykite ir gausite, Jo ieškokite ir rasite.“ Ir čia jau reikia atpažinti ir pripažinti pamatinį kiekvieno žmogaus, nepaisant jo žemiškų turtų ir padėties, priklausomumą nuo Dievo. Kūrinio priklausomybę nuo Kūrėjo. Ir šiame santykyje pasitaikanti puikybė, noras išlikti visiškai savarankišku ir nepriklausomu gali turėti skaudžių padarinių ne tik čia, žemėje, bet ir amžinybėje. Nenoras pripažinti, kad viską gauname iš gyvybės kūrėjo Dievo, negebėjimas dėkoti pažeidžia pamatinį žmogaus ryšį su Dievu.
MELSTIS: „Kiekvienas, kas prašo, gauna…“
Visa ši Evangelija, kurioje kalbama apie naktį duonos pas kaimyną atėjusį pasiskolinti žmogų, apie tėvą, duodantį savo vaikui ne akmenį, gyvatę ar skorpioną, kalba apie ištvermingą maldą. Jėzus sako, kad turime nuolat prašyti, norėdami gauti. Ir kad Tas, kurio prašome, yra daug daugiau negu bičiulis ar tėvas. Viešpatie, kaip dažnai net nežinome, ko turėtume prašyti, ir prašome pačių kvailiausių vienadienių dalykų, o juk Tu nori duoti mums daug daugiau, duoti tai, kas pranoksta mūsų žmogiškumo ir žemiškojo gyvenimo ribas, Tu nori mus apdovanoti savuoju dieviškumu ir amžinybe. Viešpatie, duok mums savosios Dvasios, kuri, perkeisdama mūsų protus ir širdis, atvertų Tavo išminties lobių ir dovanų horizontus. „Tėve mūsų“ maldoj Tu, Jėzau, mus mokai, ko turėtume iš tiesų melsti: kad ateitų Tavo Karalystė, kad išsipildytų Tavo, Dieve, valia, kad kasdienės duonos nepritrūktume ir gebėtume vieni kitiems atleisti, galiausiai, kad saugotum mus nuo piktojo, nuo to, kuris kreipia mūsų žvilgsnį nuo Tavęs į mus pačius, į mūsų siaurumą bei ribotumą ir gundo mus tik tuo pasitenkinti ir tik tame ieškoti savo gyvenimo laimės. Kaip dažnai, susidūrę su savo planų, svajonių ir galimybių ribomis, atsigręžiame į Tave prašydami, ieškodami ir belsdamiesi. Ir kodėl Tu neskubi atsakyti taip ir tada, kaip mes tuo metu to reikalaujame? Rodosi, kad ištvermingoje maldoje mums duodi laiko išgryninti savo prašymus, motyvus ir paieškų objektą. Nes tenka pripažinti, kad labai dažnai prašome to, kas mums pražūtinga, ieškome to, kas nėra paslėptas lobis ar brangiausias perlas, beldžiame į duris, už kurių laukia ne Tavo, Dieve, svetingumas ir gyvenimas, bet mūsų pačių pasistatytos sienos ir kalėjimai. Vėlgi, duok mums, nelabiems, tikėjimo, kad dangiškasis Tėvas nori ir gali duoti mums iš dangaus Šventosios Dvasios, kuri pranoksta mūsų norų ir vaizduotės ribas. Duok mums savosios Dvasios!
KONTEMPLIUOTI: „Dėl įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia…“
Tu, Dieve, sukūręs uodą, vapsvą ir musę, žinai, ką reiškia įkyrumas. Ir leidi mums būti tokiais pat įkyriais. Taip, kaip geras tėtis ar mama nesusierzina dėl nuolatinių vaiko klausimų ar prašymų, taip ir Tu išlieki pakantus mūsų dažnai kvailiems ir įkyriems prašymams bei norams. Ištvermės ir įkyrumo mokomės vieni iš kitų. Reikia ištverti kasdieniame kiekvieno pašaukime būti ar tėvu, ar motina, ar sutuoktiniu, ar sužadėtine, ar kunigu, ar sesele, ar mokytoju, ar prekybininku, ar kokiu kitu sąžiningu ir patikimu darbuotoju, kasdien ištverti kitų žmonių įkyrų kitoniškumą, nesupratingumą, planų griuvimą, mūsų pačių ir mūsų galimybių kitimą laike. Gyvenimas gali būti labai įkyrus ar net įkyrėti, ir tada reikia ištverti tikint ir pasitikint, kad galutinis atsakymas nėra šiandiena, bet Tavo, Dieve, dovanojama amžinybė. Kaip įkyriai kartais tenka ginti savo tikėjimą ir pasitikėjimą, saugoti maldos laiką ir Tau duotus pažadus, nes susiduriame su nuolatiniu kažkieno, greičiausiai piktojo, troškimu atitraukti mus nuo Tavęs! Kaip dažnai esame kviečiami pasiduoti, palikti, išsižadėti, teigiant, kad taip bus lengviau, geriau ir protingiau. O ištverti tiesoje ir gėryje prisiimant savo kryžių ir jį nešant kvieti tik Tu, Viešpatie, Tu, kuris esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Ištverti maldoje ir kančioje ne vieniems – su Tavimi, ir Tavo šventaisiais. Sukūręs uodą, vapsvą ir musę, rodosi, tokius įkyrius kūrinius, sukūrei ir mus, ir leidi būti mums įkyriems, kada Tavęs prašome ir ieškome. O mūsų įkyrumą žadi apdovanoti. Laikykis, Viešpatie, nuo šiol būsiu įkyrus!
Kun. teol. dr. Gediminas Jankūnas
