01
12 /
2014
Brangūs skaitytojai, prasidėjus Pašvęstojo gyvenimo metams mūsų rubrikos autorių gretas pildo nauji bendradarbiai. Šį kartą į Evangelijos pagal Matą ištrauką, skaitomą gruodžio 3 dieną, gilinasi brolis Pranciškus Ksaveras iš Šv. Jono Teologo vienuolyno Vilniuje.
Skaityti: Evangelija pagal Matą, 15, 29–38
Antrasis duonos padauginimas
Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.
Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje.“ Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“ Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“ Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles.“ Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso septynis pilnus krepšius. O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.
SKAITYTI
Šv. Matas sako, jog įžengimo į Jeruzalę dieną „didžiausia minia“ (21, 8) tiesė Jėzui drabužius ant kelio. Iš kur atsirado tokia minia, kuri taip išgąsdino aukštuosius kunigus, kad jie nusprendė suimti Jėzų ir jį nužudyti? Viskas prasidėjo čia, Galilėjoje, kai Jėzus padarė visokių stebuklų Jam atgabentiems ligoniams ir žmonėms su negalia. Evangelija kitur papasakoja apie atskirus išgydymus, apie Jėzaus pokalbius su ligoniais ar su tais, kurie jį atnešė, ir kitas reikšmingas aplinkybes, kuriomis išgydymas yra daugiau nei tik stebuklas, bet ir dvasinio įvykio „ženklas“, kaip šv. Jonas vadina stebuklus.
Šioje Evangelijoje atvirkščiai – neturime jokių detalių ir atrodo, jog Jėzaus išgydymai buvo tiesiog nesuskaičiuojami: „Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“, – skaitome kitos Evangelijos pabaigoje (plg. Jn 21, 25). Šv. Petras taip apibendrins šį laiką, paskelbdamas Evangeliją pagonims pirmą kartą: „[Jėzus] vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.“ (Apd 10, 38)
Tokiame fone pasakojamas pagrindinis šios Evangelijos siužetas – duonos padauginimas. Šiame stebukle dalyvauja mokiniai. Su jais Jėzus dalijasi savo žvilgsniu, jausmais („gaila man minios“) ir intencija („nenoriu jų paleisti alkanų“), bet mokiniai tik prieštarauja Jam, pabrėždami neįmanomumą: „Iš kur imti tiek duonos…“ Apie vieną galimybę jie negalvojo: imti iš jų atsargų. Pasilikę sau kepaliukus ir žuveles, jie būtų turėję gana reikšmingą kiekį maisto, bet žiūrint į minios vandenyną, tas maisto kiekis pasidaro niekuo. Jėzaus požiūris ne toks: Jis kalba padėkos maldą už šį maistą ir nieko kito nenori duoti miniai. Pagaliau Jis neduoda duonos ir žuvų tiesiogiai žmonėms, bet per mokinius, kurie tampa vienu metu stebuklo vykdytojais ir liudytojais. Jie galėjo liudyti ir pasotintųjų kiekį, ir pasotinimo perteklių, surinktą į septynis krepšius.
MEDITUOTI
Iš tolo žiūrint Jėzus atrodo kaip kokia žvaigždė, kuri spindėjo Izraelio danguje, ir kuriuo trejus metus stebėjosi anų laikų žiūrovai. Taip nebuvo. Iš arčiau matome, jog vyko asmeniniai susitikimai su žmonėmis, ir patys mokiniai buvo įtraukti į Jėzaus misiją. Dievas nenori pats vienas maitinti minią, bet Jis prašo tikinčiųjų dalyvavimo.
Pirmas jų „dalyvavimas“ yra žvelgti į žmones taip, kaip pats Jėzus į juos žiūri. Prieš ką nors pradedant mums visų pirmą reikia pasiklausyti Dievo žodžio ir atnaujinti savo būdą žiūrėti į dalykus pagal tai, ką Dievas mums sako. Mokiniams nebūtų šovę į galvą rūpintis šių žmonių maitinimu, nes paprasčiausiai nebuvo kaip. Jėzus laužo mūsų pernelyg akivaizdžius įsitikinimus: pradedant nuo nuoširdžios atjautos, atsiranda naujų kelių, naujų dieviškų išeičių.
Jėzus mus irgi moko kitaip žiūrėti į tai, ką turime. Vertinant situaciją galima nuliūsti, nes atrodo, jog kaip ir nieko neturime. Su tuo „niekuo“ Jėzus pamaitins minią, bet reikia išmokti dėkoti Dievui už Jo dovanas ir jų neniekinti iš apmaudo. Išsipildo keista palyginimo apie pinigus pamoka: „Kiekvienam, kas turi [kas dėkojimo malda priima tai, ką turi kaip nuostabią dovaną nuo Dievo], bus pridėta, o iš neturinčio [iš to, kuris mano nieko neturįs ir užsidaro egoizme] bus atimta net ir tai, ką turėjo.“
Iš mokinių patirties taip pat sužinome, kad dėkojimą turi lydėti sutikimas atsisakyti savo žmogiško saugumo, davimas pasitikint Dievo galia ir tarnavimas.
MELSTIS
Viešpatie, suvokiame, kiek kartų nuvertiname Tavo dovanas dėl to, kad netikime, jog esi mūsų pasaulio ir mūsų asmeninių istorijų pagrindinis veikėjas, ir nepakankamai tikimės Tavo pagalbos. Ne savo kūno nariais, bet savo siela patiriame negalią, kurią dabar galime Tau atgabenti: žiūrėdami tik į žmogišką galimybę išgelbėti, esame akli ir nebylūs dėkoti Dievui, o spręsdami tik pagal tai, ką matome ir suprantame, o ne tikėjimu ir pasitikėjimu Tavo malone, esame raiši ir luoši. Viešpatie, išgydyk.
Dėkojame Tau, Tėve, už Tavo daugialypį gailestingumą. Dėkojame Tau, kad rūpiniesi visais, visus maitini dangiškąja duona, ir mus kvieti visokiais būdais prisidėti prie Tavo Sūnaus misijos. Norime dalyvauti didžiojoje Eucharistijoje, kurią Jis pradėjo, Tau dėkoti už viską, kas ateina iš Tavęs ir duos vaisių, kuriuos Tu numatei savo išmintyje, o ne tik tuos, kuriuos gali duoti žmogiškos pastangos.
Šventoji Dvasia, palaikyk mumyse tikėjimo liepsną, kai šios žemės horizontas yra uždaras, ir įdiek mumyse dėkojimo maldos dvasią.
Brolis Pranciškus Ksaveras,
Šv. Jono Teologo vienuolynas
