01
05 /
2014
SKAITYTI: Evangelija pagal Joną, 6, 35–40
Jėzus kalbėjo miniai: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Bet aš jums sakiau: jūs mane regėjote, ir netikite. Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“
MEDITUOTI: „Tokia mano Tėvo valia…“
Valia. Ką reiškia žodis „valia“? Manau, jis reiškia norą. Įvykdyti kieno nors paskutinę valią reiškia įvykdyti to žmogaus norą. Valia ir noras labai susiję. Kai aš ko nors noriu, to valingai siekiu. Viskas, kas aš esu, ką aš turiu, yra panaudojama mano norui įgyvendinti. Tačiau esama norų, kuriuos turiu, bet man pritrūksta valios, kad jie taptų tikrove. Iš tiesų tokiais atvejais paaiškėja, kad arba mano „noras“ nebuvo toks stiprus ir svarbus, o gal net tai nebuvo „mano“ noras.
Sakoma: „Gerais norais pragaras grįstas.“ Arba: „Žiūrėk, kad Dievas neišpildytų visų tavo norų.“ Regis, tie norai nėra toks jau nekaltas dalykas. Esama dalykų, kurių aš galiu norėti, bet tai nebūtinai man ir kitiems geri dalykai. Kaip žinoti, kad tai, ko aš noriu, yra gera ir teisinga? Ir dar: Jėzus kalba ne apie mano ar savo valią, t. y. norą, Jis mums paskelbia, kad Jo Tėvas, mūsų Dievas, taip pat turi norą. Dievo valia yra Dievo noras! Keista, kai pagalvoji, kad ne tik aš, ne tik kiti žmonės, bet ir Dievas gali turėti ir turi norų. Ar man reikia rūpintis Dievo norais? Ar man išvis turi rūpėti kieno nors kito norai ir kodėl? Na, taip. Šiame pasaulyje nesu vienas kaip koks Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje. Jeigu nesu vienas, tai ir mano norai pasaulyje nėra vieninteliai. Gerai, kai daugelio žmonių norai sutampa, nes jeigu nesutampa, gimsta visokie nesutarimai, barniai, pykčiai ar net kyla karai. Tikriausiai gerai ir tada, kai Dievo norai sutampa su žmogaus, arba atvirkščiai – žmogaus noras sutampa su Dievo noru.
MELSTIS: „Kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą…“
Jėzus apreiškia, jog Jo Tėvo noras – kad kiekvienas turėtų gyvenimą, ir dar ne bet kokį, o amžinąjį. Ar čia mano ir Tavo, Dieve, norai sutampa?.. Aš juk tikrai noriu gyvenimo, gal dar ne amžinojo, bet gyvenimo, kuris būtų mano, jame būčiau laimingas, man nieko netrūktų. Tik geras gyvenimas vertas būti amžinu. O jeigu mano gyvenimas negeras? Negi Tu, Dieve, man duotum negerą gyvenimą ir dar norėtum, kad jis būtų amžinas? Aš noriu gero amžinojo gyvenimo!
O kas yra „geras gyvenimas“ ir kaip man jį pasiekti? Paaiškėja, kad atsakymas į pastarąjį klausimą kinta bėgant mano gyvenimo metams. Vaikystėje laimingą ir gerą gyvenimą įsivaizdavau vienaip, paauglystėje kitaip, o dabar dar kitaip. Tiksliau, dabar nė pats nežinau, ar turiu kokį atsakymą, nes pradedu nebepasitikėti savo laimingo gyvenimo norais ir įsivaizdavimu. Atrodo, jeigu būčiau ten ir taip, tai jau būtų labai gerai, o kai patenku ten ir taip, tai tada nebūna taip jau gerai, kad norėčiau, jog tai truktų visą amžinybę. Pastebėjau ir tai, kad būna situacijų, kurių savo gyvenime nenorėjau ar apie kurias nebuvau pagalvojęs. Bet kuomet jos nutinka, man būna labai gerai. Palengva pradedu tikėti, kad tai Tu, Dieve, man tas situacijas ir patirtis suteiki, ir, rodos, jeigu Tavimi labiau pasitikėčiau ir leisčiau Tau laisviau veikti mano gyvenime, tai Tu geriau žinotum, kaip man būti laimingam, amžinai laimingam… Tereikia patikėti, kad Dievas nori man ir kiekvienam paties geriausio ir žino, kaip tai pasiekti. Patikėti, kad Jėzaus Tėvas būtent toks. Dieve, sustiprink mano tikėjimą ir pasitikėjimą Tavo valia.
KONTEMPLIUOTI: „Kuris regi Sūnų ir tiki jį“
Dievo Tėvo noras – kad regėtume Jo Sūnų Jėzų Kristų ir Juo tikėtume. Regėtume ir pasitikėtume, kad tai, ką Jėzus sako apie Dievą ir Jo meilę kiekvienam žmogui, yra tiesa. Bet kur man regėti Sūnų, kad galėčiau Juo pasitikėti? „Aš esu gyvybės duona…“ Jis yra duonoje! Jėzų galima regėti žvelgiant į Jo pavidalą eucharistinėje duonoje. Jėzų galima išvysti duonos gebėjime palaikyti mūsų gyvybę. Jį regėti – tai reiškia valgyti duoną, kitaip tariant, maitintis gyvybės duona. Kokia svarbi yra šv. Komunija, kaip svarbu ją garbinti ir ją priimti! Kaip svarbu adoruoti Viešpatį Jėzų Švč. Altoriaus Sakramente! Reikia Jį regėti, kad galėtum tikėti, patikėti.
Reikia atpažinti Jį ne tik eucharistinėje duonoje, bet ir tikinčiųjų bendruomenėje, kurioje vienas kitam tampame gyvybę teikiančia duona. Kiekvienas galime kartu su Jėzumi tapti gyvenimo priežastimi kitiems. Mūsų žodžiai, mūsų mintys, mūsų svajonės, mūsų norai, mūsų darbai, mūsų valia, sujungti su Dievu ir Dieve, gali tapti ir tampa gyvybę palaikančiu maistu. „Žmogus gyvas ne vien duona.“ (Mt 4, 4) Tikrai taip, paprasta duona ir žemiškas maistas palaiko gyvybę ir laiduoja šį gyvenimą, bet ar tikrai daro jį laimingą ir vertą amžinybės? Amžinybės vertas tik meilės pripildytas ir meile palaikomas gyvenimas. Toks, apie kokį kalba Jėzus, toks, kokį Dievas Tėvas per savo Sūnų nori mums padovanoti. Tad su Marija belieka ištarti „Fiat“ – tebūnie, Tėve, ne mano, o Tavo valia.
Kun. teol. m. dr. Gediminas Jankūnas,
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika
