Penki neįgalieji, du asistentai ir namų atsakingoji susėda ratu priešais Mergelės Marijos ikoną. Nedidelis Betzatos bendruomenės maldos kampelis prisipildo rimties. Viena neįgalioji pasiima vaikišką Bibliją, kiti – lapus su giesmėmis. Namų gyventojas, kuris visai nemoka skaityti, meldžiasi tylomis. Visi ruošiasi klausytis Dievo Žodžio.
„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės…“
Betzata ir visos „Arkos“ bendruomenės nuo institucijų, kuriose gyvena žmonės su negalia, skiriasi mažumu ir jaukumu. Jei valstybinėse įstaigose Prancūzijoje anksčiau galėdavo gyventi po kelis šimtus neįgaliųjų, tai „Arkos“ bendruomenėje glausdavosi nedidelė grupelė. Bendruomenė tapdavo it šeima, kurioje santykiai grindžiami meile ir tarpusavio supratimu.
„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“, – namų atsakingoji Teresė perskaito ištrauką iš tos dienos Evangelijos pagal Joną (Jn 15, 5). Ši moteris bendruomenėje jau 8 metus. Iš pradžių rengė projektus, kurie leido bendruomenei augti materialiai, vėliau pradėjo tarnauti neįgaliesiems gyvendama kartu su jais. Teresė išvertė į lietuvių kalbą dvi „Arkos“ bendruomenės įkūrėjo prancūzo Žano Vanjė (Jean Vanier) knygas. Ji sako, kad gailestingąjį kanadietį apsigyventi su proto negalią turinčiais žmonėmis Prancūzijoje paskatino žiauri realybė ir vidinis kvietimas ką nors keisti. Prieš daugiau nei 50 metų jis apsilankė neįgaliųjų pensionate ir pašiurpo. 80 vyrų ėjo ratu – taip jie leisdavo laisvalaikį, – o jų akyse jis išskaitė šauksmą: „Ar gali būti mano draugu? Ar gali mane mylėti?“
Tąkart Žano Vanjė sutikti žmonės su negalia šaukė apie giliausią troškimą mylėti ir būti mylimam. Neįgalieji turėjo stogą virš galvos, maisto, bet nepatyrė Dievo ir artimo meilės.
Prancūzas ieškojo savo kelio su Jėzumi. Viešpats atvedė jį pas neįgaliuosius. Ilgainiui jis patyrė, kad gyvendamas su neįgaliaisiais ne tik duoda, bet ir gauna. Abipusiai santykiai pagimdė „Arką“ – naują bendruomenę, kuri liudija Dievo meilę žmonėms.
Bendruomenė Lietuvoje
Lietuvoje Betzatos bendruomenė susikūrė prieš dešimtmetį. 2004 metais bendruomenė įsigijo sodybą, gimė Betzatos namai.
Gražus sutapimas, kad „Arkai“ šiemet – 50 metų. 1964 metais Žanas Vanjė apsigyveno su trimis neįgaliaisiais ir taip pradėjo bendruomenę.
Betzatos sodyba – viena iš daugelio trobelių Čekoniškių kaime, – rodos, niekuo neišsiskiria. Medinis namukas, lauko terasa šiltiems vasaros vakarams, žolynai prie takelio. Jo gyventojai – irgi visai kaip kiti žmonės. Tik vienas kitas neįprastas bruožas išskiria juos iš kitų.
Finansiškai Betzata iš dalies išgyvena su Vilniaus miesto savivaldybės pagalba – pagal sutartį skiriamas finansavimas už socialines paslaugas neįgaliesiems. Kitos lėšos – iš fondų ir aukotojų, kurie dažnai nori likti anonimais.
„Pirmiausia yra žmogus – orus, vertingas, apdovanotas Dievo dovanomis. Negalia yra tik vienas jo bruožas, ne žmogaus esmė“, – dar prieš maldą pasakojo asistentas Robertas. Jis beveik metus gyvena Betzatoje. Anksčiau vaikinas su neįgaliaisiais gyveno „Arkos“ bendruomenėje, Prancūzijoje.
Jį žavi, kad žmonės su negalia bendruomenėje išmoksta savarankiškumo. Anksčiau nemokėję plauti indų, nežinoję, kaip apsirengti ar kaip padengti stalą, neįgalieji Betzatoje viso to išmoksta. Prancūzijoje buvo netgi tokių atvejų, kai žmonės su negalia paliko bendruomenę ir apsigyveno savarankiškai. Jie iš vaikų tampa suaugusiaisiais – ima suvokti pinigų vertę, išmoksta pasirūpinti buitimi, megzti draugystes.
„Paprasti gyvenimo įgūdžiai suteikia džiaugsmo. Nebūtinai mokantis jų veidai švyti, bet tikiu, kad žmonės džiaugiasi širdyje“, – tikino Betzatos atsakingoji Teresė. Būdama Betzatoje Teresė pastebi, kaip stiprėja neįgaliųjų savivertė. Iš pradžių kai kurie elgiasi kaip nelaimingi žmonės, pavyzdžiui, be jokios atrankos kemša maistą, kuris pasitaiko po ranka. Atrodo, kad aplink juos nėra žmonių – jie tarsi vieni, dėl patirto atstūmimo sunkiai užmezga santykius, nors jų taip trokšta. Pamažu atsitiesia jų nugaros, žmonės ima bendrauti, mokosi išgirsti ir suprasti kitą. Atsiskleidžia jų gebėjimai. Bendruomenėje neįgaliuosius ir asistentai mokosi atleisti. „Būna pykčių, konfliktų, bet paskui prieš maldą vakarais visi atsiprašom vieni kitų. Neįgalieji ateina, paaiškina, kodėl elgėsi blogai, atsiprašo. Mane dažnai nustebina neįgaliųjų sąmoningumas“, – pasakojo asistentas Robertas. Jis vakaro maldoje dėkojo Dievui už tėvišką meilę. Vilnietis svarsto, ar eiti vienuoliniu keliu.
„Kiekvienas žmogus – šventa istorija“
Priešais ikoną susėdę neįgalieji tyliai klausėsi. Po Gerosios Naujienos skaitymo pasipylė maldavimai. „Už prezidentę, už Ukrainą, už tuos, kurie neturi namų“, – pirmasis pradėjo ilgiausiai namuose gyvenantis Martynas. Martynas Betzatoje – nuo pat jos įkūrimo. 51 metų vilnietis aukštas ir lieknas, itin savarankiškas. Jo motina mielai susitinka su sūnumi. Betzatoje jam daug smagiau nei namie. Jo gyvenimas bendruomenėje turi prasmę.
Švelni ir tyki 29 metų Lina – dar viena Betzatos gyventoja. Ji maldoje iš lėto vardijo savo prašymus Dievui. Jos likimas skaudesnisnei Martyno. Ją globojusi motina mirė. Lina pažinojo Betzatos bendruomenę, todėl atėjo į ją gyventi. Tiek ji, tiek kiti namų gyventojai bendruomenėje liks visam gyvenimui. Nebent pasikeistų neįgaliųjų būklė ir jiems reikėtų itin sudėtingos slaugos.
Kiekvienas Betzatoje gyvenantis žmogus – šventa istorija. Ši mintis – Žano Vanjė, „Arkos“ bendruomenės įkūrėjo. Tuo įsitikinti gali kiekvienas. Betzatos durys atviros visiems. Aplankyti, susipažinti, o gal net tapti asistentu esi kviečiamas ir tu. Daugiau informacijos: www.betzata.lt.
Sigita Purytė