01
05 /
2014
Palestinietė beldžiasi į Jono Pauliaus II centro Beirute (Libane) duris. Moteris ketina darytis abortą – vyras reikalauja, kad ji dirbtų, o ne augintų vaiką. Pirmą kartą Žoslina Khoueiry, krikščionė maronitė, savo pačios įsteigtame paramos šeimoms centre priima žmogų iš priešiškos – palestiniečių – stovyklos. Tai nemenkas iššūkis buvusiai raisei (arabiškai – vadei), stojusiai prie ginklų per karą Libane ir mačiusiai žūstant savo brolius. Žoslina pati pasirūpina šia moterimi, pasiūlo jai finansinę paramą kol paaugins vaikelį ir galės grįžti į darbą. „Šios patirties dėka, – liudija libanietė Žoslina, – supratau, kad Dievo malonė neleidžia karo paliktoms žaizdoms lemti mano sprendimų. Pasijutau viduje esanti tikrai laisva.“
Malonės nutiesti keliai
Žoslinos išsilaisvinimo kelias nušviestas Marijos šviesos. Nors jos tėvai maronitai ir melsdavosi Mergelei Marijai, padaužos mergaitės pasišvęsti Marijai niekas nepaskatino. Ji buvo tikra šalies patriotė, domėjosi politika. Nusprendusi studijuoti žurnalistiką, atostogas praleisdavo karinio parengimo stovyklose. Mėgaudamasi studijų metų teikiamais džiaugsmais, Žoslina visiškai apleido tikėjimą.
1975 m., prasidėjus karui su Palestina, ji su savo broliais prisidėjo prie „Kataeb“ – krikščionių milicijos, kuriai vadovavo Bachiras Gemajelis (Bachir Gemayel). Būdama vos dvidešimties Žoslina jau vadovavo merginų grupei ir dalyvavo mūšiuose, drebinančiuose sostinę. Vieną paliaubų vakarą, 1976 m. gegužės 6 dieną, tik šešios merginos saugojo strategiškai svarbų statinį. Žoslina viena užlipo ant stogo. Staiga iš apačios šūktelėjo palestinietis kareivis: „Nudirsim jums kailį!“ Tada ją apgaubė stiprus Dievo buvimo patyrimas. Ji parpuolė ant kelių ir ėmė melstis Marijai: „Apsaugok merginas!“ Tai buvo nepaprasta malonės akimirka tvyrant didelei įtampai. Nuo stogo Žoslina nusileido labai rami, pasikeitusi. Staiga sienas sudrebino ugnies liūtis. Merginos smogė atsakomąjį smūgį, bet jėgos buvo visiškai nelygios. Žoslina slapčiomis vėl užlipo ant stogo ir metė paskutinę granatą, taikydama į vadą. Pasigirdo panikos šūksniai. Trys šimtai palestiniečių atsitraukė!
Marijos karė
Po šio įvykio Žoslina tapo krikščionių pasipriešinimo didvyre, išdidžia ir kiek šiurkštoka. Bet po metų ją apėmė nepaaiškinamas liūdesys, ji pasitraukė iš kovų ir ėmė rašyti žurnalams. Tačiau nerimas niekur nedingo. Pagaliau viena vienuolė padėjo merginai suprasti, kad tik slėpiningas Buvimas, kurį ji patyrė gegužės 6 dieną, gali nuraminti jos širdį. Bažnyčioje, stovėdama priešais Mergelės Marijos statulą, Žoslina nusivilko karinę uniformą ir pasižadėjo Marijai tapti jos kare.
Žoslina tuojau pat pradėjo studijuoti teologiją ir ieškoti pašvęstojo gyvenimo bendruomenės. Ilgai niekas netiko. Nežinodamas apie jos paieškas, Bachiras Gemajelis pasiūlė Žoslinai tinkamą misiją: kariams libaniečiams „diegti vertybes ir atsakingumo jausmą“, nes šie tapo „nerūpestingi ir amoralūs, jų gyvenimai pakrikę“.
Raisė pasikeitė, kitokie buvo ir kariai. Grupuotės geriau apsiginklavusios, kariai labiau patyrę. Žoslina, neatmesdama fizinio parengimo svarbos, ėmė reikalauti, kad būtų ugdomos ir karių žmogiškosios vertybės, rūpinamasi jų siela. Žoslinai į pagalbą atėjo ir kitos merginos, visos skleidė kariams šią žinią: „Negerai ginti krikščionis Libane ir pačiam nesilaikyti krikščioniškųjų dorybių!“ Prie šio darbo prisidėjo vienuoliai ir kunigai, kareivinėse įrengtos koplyčios, daugybė karių atsivertė.
Nuo 1985 m. raisė nebedalyvauja „Kataeb“ veikloje. Jos misija – ginti šventą Gyvenimo dovaną. Karo metų nuvargintoje šalyje, gundomoje vartojimo kultūros, ji įsteigė judėjimą „Libano gegužės 31“, ragindama moteris dirbti dėl žmoniškesnės visuomenės drauge „su Marijos širdimi“. Atsiliepiant į encikliką Evangelium Vitae įkūrė asociaciją „Taip“ gyvenimui“ ir Jono Pauliaus II centrą, padedančius gyventi pagal Evangeliją.
Ištikima maronitams, visada gynusiems Marijos ir Įsikūnijimo slėpinius, Žoslina yra tikra Libano dukra!
Parengta pagal Marie-Helène de Cherisey straipsnį
iš Prancūzijoje leidžiamo „Magnificat“ 2014 m. gegužės numerio (nr. 258)
