01
06 /
2014
Tai nei pasaka, nei senų laikų nutikimas. Dramblio Kaulo Kranto Respublikos miškuose Greguaras Ahongbononas (Grégoire Ahongbonon) stovi prie apleistos trobelės. Joje jau metus tūno uždarytas jaunuolis, jo kojos sukaustytos sunkiomis grandinėmis. Kartą per dieną mama atneša jam maisto. Kodėl jaunuolis nusipelnė tokio likimo? Anot fetišistų, jis yra apsėstas piktosios dvasios.
Iš tiesų Kristianas nugrimzdo į depresiją, pervargęs po nesėkmingo mėginimo užsidirbti studijoms Prancūzijoje. Kai jis grįžo namo, nei psichiatrai, nei liaudies medicinos žinovai jau nebegalėjo jam padėti. Nesėkmė studentą visiškai sugniuždė. Viską išmėginusi šeima nusprendė imtis kraštutinės priemonės.
Greguaras įtikino jaunuolio tėvus perduoti globoti sūnų jam. Išlaisvinęs Kristianą iš pančių, įsisodino jį į automobilį ir nuvežė į Šv. Kamilio centrą Bvakėje – į vieną iš daugybės tokių centrų.
Meilė – svarbiausias vaistas
Nuo 1994 m. šioje ligoninėje Greguaras, padedamas savanorių ir centro darbuotojų, priglaudžia ir gydo „apsėstuosius“ iš miestų ir kaimų.
Jo metodas remiasi tuo, kad naujus ligonius draugiškai sutinka seniau besigydantys, jie kartu dirba, visus prižiūri psichiatras. Šeimyniškoje aplinkoje pacientas pradeda pasitikėti gydytojais ir lengviau sutinka gerti vaistus. Kai pasitaiso, jam pasiūlomas darbas arba veikla, grąžinanti pasitikėjimą. „Panorau gydytis. Pasijutau esąs reikalingas, atsirado dėl ko gyventi. Jaučiau, kad nebesu vienas“, – galės paliudyti išgijęs Kristianas.
Atgavę bendravimo įgūdžius, ligoniai pradeda skirti „prakeikimą“ nuo ligos. Greguaras supranta, kad reikia keisti tautos mentalitetą: „Problemos ašis – baimė ir nežinojimas. Pagrindinis vaistas, reikalingas ligoniams, yra meilė.“ Vieni ligoniai, visiškai išgiję, grįžta namo ir susiranda tinkamą darbą. Kiti sulaukia pagalbos Šv. Kamilio centruose įkurtose dirbtuvėse.
Ši vieta yra atvira visiems geros valios žmonėms. Toli už Bvakės ir net šalies sienų sklinda garsas, kad Greguaras pagydo „kvailius“.
Buvusio „kvailio“ dvasinė kelionė
Sulaukęs dvidešimties Greguaras Ahongbononas, gimęs ir augęs Benine, patraukė ieškoti laimės į Dramblio Kaulo Kranto Respubliką. Gana greitai jau galėjo pragyventi iš savo verslo – padangų remonto dirbtuvių. Tačiau staiga padėtis pasikeitė. Greguarui teko uždaryti įmonę, jį apėmė depresija. Net galvojo apie savižudybę, bet suėmė save į rankas. „Supratau, kad gyventi galvojant tik apie save – tai iš tiesų negyventi.“ Netrukus jis vedė Leontiną ir pamažu atkūrė verslą. Čia pasakojimas galėtų ir baigtis.
Atradus tikėjimą, kartu iškilo ir klausimas: „Kokį akmenį aš, kaip krikščionis, padėsiu į Bažnyčios statinį?“ Greguaras su žmona įkūrė maldos grupę savo rajone. Vieną vakarą kaimynai musulmonai pakvietė maldininkus prie savo mirštančio vaiko lovos. Ir kitą dieną mergaitė pasveiko! Įkvėpta šio stebuklo, grupė pradėjo lankyti sergančiuosius ligoninėse, ypač vienišus žmones. Grupė pasirinko šv. Kamilio Leliečio vardą, nes juos įkvėpė šio šventojo tarnystė ligoniams. Netrukus jie ėmė lankyti ir sergančiuosius perpildytuose kalėjimuose. Grupės bendrystė, vienybė maldoje ir darbuose giliai sujaudindavo žmones.
Vieną dieną Greguaras gatvėje pamatė psichine liga sergantį žmogų; jis nuogas rausėsi po šiukšliadėžę. „Išvydau skurdą ir gėdą. Tariau sau: „Jėzaus aš ieškau bažnyčiose, sakramentuose, maldos grupėse; bet tas pats Jėzus kenčia šiame ligonyje… Ir jei tai Jėzus, kodėl turėčiau to žmogaus bijoti?“ Tvirtai apsisprendusi tarnauti „visų užmirščiausiems“, šeima įsteigė pirmąjį pagalbos centrą.
Greguaras dažnai kartoja perfrazuotus žodžius iš Evangelijos pagal Matą: „Buvau nuogas, ligonis, kalinys… ir jūs manimi pasirūpinote.“
Parengta pagal Marie-Helène de Cherisey straipsnį
iš Prancūzijoje leidžiamo „Magnificat“ 2014 m. vasario numerio (nr. 255)
