07
11 /
2018
Prieš 1400 metų, 618 m. lapkričio 8 d., mirė popiežius šv. Adeodatas I. Jis buvo romietis (dar vadinamas Deodatu arba Deusdeditu) kunigas (prieš tapdamas Romos vyskupu buvo sukaupęs 40 metų kunigystės stažą), subdiakono sūnus. Su jo trumpu (trejų metų trukmės) pontifikatu siejamas pirmasis bulės (svarbiausiems popiežių dokumentams patvirtinti naudojamos švininės plombos-antspaudo, kurio vardu ilgainiui imta vadinti ir svarbiausius popiežių dokumentus) panaudojimo atvejis (Adeodato bulėje buvo pavaizduotas avių apsuptas Gerasis Ganytojas bei raidės alfa ir omega). Šis Romos vyskupas į savo administraciją grąžino dvasininkus – jo pirmtakų laikais juos buvo pakeitę vienuoliai. Bene labiausiai Adeodatas pasižymėjo rūpesčiu vargšais ir ligoniais po 618 m. Romą sukrėtusio žemės drebėjimo ir vėliau kilusio raupsų epidemijos protrūkio. Liturginiame kalendoriuje šv. Adeodatas I minimas savo gimimo dangui dieną; šį Romos vyskupą gerbia ir Rytų Ortodoksų Bažnyčios.
Prieš 750 metų, 1268 m. lapkričio 17 d., mirė pal. Salomėja. Gimusi Krokuvoje, Mažosios Lenkijos kunigaikščio šeimoje, buvo ištekinta už Vengrijos karalaičio, vainikuoto Haličo karaliumi. Jaunajai porai (visai dar vaikams) nepavyko įsitvirtinti savo karalystėje: per rusų kunigaikščių antpuolį abu buvo paimti į nelaisvę ir turėjo išsižadėti pretenzijų į Haličo karūną. Sutuoktiniams grįžus į Vengriją, Salomėjos vyras po kurio laiko gavo valdyti Slovėnijos, Kroatijos ir Dalmatijos teritorijas; jose abu rėmė misinę veiklą ir bažnyčių steigimą. Ištekėdama Salomėja davė skaistybės įžadą, tad, būdama laisva nuo pareigos rūpintis vaikais, atsidėjo askezei ir įvairioms maldingoms praktikoms, o tapusi našle įstojo į klarisių vienuolyną ir kaip vienuolė nugyveno likusius 25 metus. Palaimintąja ji buvo paskelbta 1673 metais; pal. Salomėjos relikvijos saugomos Krokuvos pranciškonų konventualų Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikoje.
Prieš 750 metų, 1268 m. lapkričio 29 d., mirė popiežius Klemensas IV. Prancūzas, teisininko sūnus, pakariavęs su maurais ėmėsi teisės studijų ir galiausiai tapo karaliaus šv. Liudviko IX sekretoriumi. Žmonai mirus, būdamas maždaug 65 metų amžiaus, savo tėvo pavyzdžiu priėmė kunigo šventimus, ir kas porą metų vis skiriamas / pakeliamas į aukštesnes pareigas (vyskupo, arkivyskupo, kardinolo), po dešimtmečio buvo išrinktas popiežiumi (pats konklavoje nedalyvavo, mat buvo išvykęs su diplomatine misija į Angliją). Klemensas IV pergalingai užbaigė pirmtakų pradėtą kovą su Šv. Romos imperiją valdžiusia Hohenštaufenų dinastija – ją visiškai sunaikino, pasitelkęs Neapolio karaliumi vainikuoto Anžu kunigaikščio Karolio (Liudviko IX jaunesniojo brolio) karinę pagalbą. Be to, Klemensas IV mezgė ryšius su mongolų valdovais, o viename apie velionį karalių Mindaugą užsiminė kaip apie „šviesaus atminimo“ valdovą, kuris „galop kažkokių pragaišties sūnų buvo žiauriai nužudytas“. Vos išrinktas popiežiumi Klemensas IV savo teologu į Romą pakvietė garsųjį dominikoną šv. Tomą Akvinietį, o pranciškonui Rodžeriui Beikonui popiežius Klemensas užsakė svarbiausią jo kūrinį – „Didįjį veikalą“ (Opus majus). Romos vyskupui dedikuotas darbas buvo skirtas įvairioms žmogaus intelektualinės veiklos sritims: filosofijos ir teologijos klausimams, logikai, Šventojo Rašto kalboms, matematikai, optikai, eksperimentinei fizikai. Klemensas IV išsiskyrė asketišku gyvenimu ir tuo, kad nesiekė proteguoti ir apdovanoti savo giminaičių. Jo pontifikatas, kaip ir pirmtakų, nebuvo ilgas – truko gerus pustrečių metų, o Romos vyskupas visą tą laiką rezidavo dominikonų konvente šalia Viterbo. Šiame mieste Klemensas IV ir buvo palaidotas – išliko per 1944 m. bombardavimą nukentėjęs jo antkapis.
Prieš 400 metų, 1618 m. lapkričio 26 d., Žemaičių vyskupu paskirtas Stanislovas Kiška. Tai vienas ryškiausių personažų potridentinių šios vyskupijos ganytojų galerijoje. Gimęs evangeliko reformato Stanislovo Kiškos ir stačiatikės Elzbietos Sapiegaitės šeimoje, dar jaunystėje (mokydamasis pas Vilniaus jėzuitus?) tapo kataliku – ir niekada, net suaugęs, neprarado konvertiško uolumo. Buvo vedęs, tačiau santuoką anuliavus dėl impotencijos tapo dvasininku (Vilniaus kapitulos nariu). Aplankęs Paduvą ir Romą (ten pastudijavo?) ir grįžęs tėvynėn, gavo ir valstybinių pareigybių – buvo valdovo sekretorius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendorius.
Paskirtas Žemaičių vyskupu, Stanislovas Kiška pasižymėjo energija ir uolumu. Jo rūpesčiu vyskupijos seminarija, lig tol veikusi Vilniuje, perkelta į Žemaitiją: pirma – prie Kražių jėzuitų kolegijos, o vėliau, išrūpinus jėzuitų rezidencijos įkūrimą Varniuose – prie vyskupo katedros. Uolus ganytojas pasirūpino neatidėliodamas atlikti vyskupijos vizitaciją, sušaukė vyskupijos dvasininkų sinodą, pertvarkė administracinę vyskupijos struktūrą (dekanatų ribas), o jubiliejiniais (Šventaisiais) 1625 metais nuvyko į Romą su vizitu ad limina. Grįždamas iš šios kelionės, dar nepasiekęs savo vyskupijos, 1626 m. vasario 13 d. netikėtai pasimirė, eidamas 42-uosius metus.
Stanislovas Kiška buvo vaidingas karšto būdo žmogus (konfliktavo su vienuolijomis, ypač jėzuitais, ir atskirais asmenimis, inicijavo Gėluvos evangelikų bažnyčios sugriovimą, už kurį jam teko atsakyti), o drauge itin dosnus savos Bažnyčios rėmėjas. Žemaičių vyskupijoje jis aprūpino nuolatinį vyskupo pagalbininko išlaikymą, padidino vyskupo ordinaro, katedros kapitulos ir kitų katedros dvasininkų pajamas, o savo sužadėtinei – katedros bažnyčiai – paaukojo daug liturginių reikmenų. Stanislovo Kiškos dosnumas neapsiribojo Žemaičių vyskupijos ribomis: jis pasirūpino bažnyčių gerove savo privačiose valdose (pvz., Musninkuose), o Adutiškio valdą padovanojo Vilniaus katedros kapitulai. Palaidotas Vilniaus katedroje, kaip ilgametis jos kapitulos narys, vyskupas Kiška čia buvo pagerbtas antkapine plokšte. Deja, iki šių dienų išliko tik jos skeveldros, šiandien eksponuojamos Vilniaus katedros požemiuose. Užmarštin nelaimingai nugrimzdo uolaus ganytojo vardas ir Žemaitijoje. Ten fundavęs naują parapinę bažnyčią, vyskupas Kiška prie jos įsteigė miestelį ir nutarė pavadinti jį savo vardu – Stansberku. Bažnyčia ir miestelis išliko, tačiau šiandien jie vadinami ankstesniu – Girkalnio – vardu…
Šiųmetį lapkritį dar galime prisiminti, kad:
Prieš 400 metų, 1618 m. lapkričio 2 d., mirė Vokiečių ordino didysis magistras Maksimilijonas III Habsburgas. Jis 1587–1588 m. nesėkmingai pretendavo į Abiejų Tautų Respublikos valdovo sostą: per ginkluotą konfliktą pralaimėjo Zigmanto Vazos šalininkams ir pusantrų metų praleido nelaisvėje.
Prieš 350 metų, 1668 m. lapkričio 13 d., gimė šv. Krispinas Viterbietis (1668–1750). Šis italų kapucinas, paprastas broliukas, garsėjo paprastu ir asketišku gyvenimo būdu, šiltu humoro jausmu ir stebukladario reputacija. Bendrauti su juo nevengė net kardinolai – ir net pats popiežius jį sykį aplankė virtuvėje…
Prieš 250 metų, 1768 m. lapkričio 21 d., Breslau (Vroclave) gimė protestantų teologas, filosofas ir filologas Frydrichas Danielis Ernstas Šlėjermacheris (Friedrich Daniel Ernst Schleiermacher). Visą gyvenimą mąstęs apie tikėjimą, evangelikų reformatų dvasininkas ir teologijos profesorius Šlėjermacheris religiją apibūdino kaip „begalybės pojūtį baigtinume“ ir buvo įsitikinęs, kad „religijos esmė nėra nei mąstymas, nei veikimas, bet intuicija ir jausmas“.
Prieš 150 metų, 1868 m. lapkričio 13 d., Paryžiuje mirė kompozitorius Džoakinas Rosinis (Gioacchino Rossini). Šis komiškų operų autorius sukūrė ir keletą reikšmingų sakralinių kūrinių – „Stabat Mater“, ir „Mažąsias iškilmingas mišias“ (Petite Messe Sollennelle).
Prieš 150 metų, 1868 m. lapkričio 21 d., pal. Pranciška Lechner Vienoje įsteigė Dievo meilės dukterų kongregaciją. Šios vienuolijos seserys, pradėjusios rūpintis jaunų neturtingų merginų, ypač darbininkių, globa ir auklėjimu, ilgainiui ėmė steigti mokyklas, darželius, vaikų ir vargšų prieglaudas. Dabar kongregacija, turinti daugiau kaip 1200 narių, veikia 19 šalių: daugiausia – Vidurio ir Rytų Europoje ir Amerikoje.
Dr. Liudas Jovaiša
