Liepos 18–19 d.
64 m. po Kristaus, naktį iš liepos 18 į 19 d., Romoje, Didžiojo cirko apylinkėse, kilo gaisras, siautęs 9 dienas ir nusiaubęs didžiąją Romos miesto dalį. Iš keturiolikos miesto rajonų liko nepaliesti tik keturi: trys buvo sunaikinti, o dar septyni daugiau ar mažiau nukentėjo. Manoma, kad per gaisrą žuvo apie milijoną miesto gyventojų, o apie 200 tūkstančių liko be pastogės.
Gaisro priežastys iki šiol neaiškios – nežinia, ar jis kilo savaime, ar miestas buvo padegtas tyčia. Dėl padegimo jį aprašę pirmieji istorikai (Tacitas ir Svetonijus) įtarė arba patį imperatorių Neroną, arba Romos krikščionis. Kad ir kaip būtų, gaisras tapo pirmojo masinio susidorojimo su krikščionimis priežastimi, mat imperatorius Neronas atsakomybę už nelaimę suvertė Romos krikščionims, kurie gaisro išvakarėse kalbėjo apie liepsnose veikiai ateisiančią pasaulio pabaigą. Imperatorius žiauriai susidorojo su imperijos sostinės krikščionimis – pasak jiems nedraugiško Tacito, „didelė daugybė“ krikščionių buvo nukankinta ne dėl kaltumo, o iš neapykantos; masinė egzekucija sukėlusi visuomenės užuojautą, mat bausta ne visuomenės gerovės labui, o dėl vieno asmens – imperatoriaus – žiaurumo.
Manoma, kad krikščionys buvo nubausti pagal Imperijos įstatymus, taikomus žmogžudžiams padegėjams. Kiekvieno pasmerktojo egzekucija turėjo būti įvykdyta atsižvelgiant į jo socialinį statusą; tai reiškia, kad neturintieji Romos pilietybės turėjo būti atiduoti žvėrims arba nukryžiuoti – pririšti prie medinių kryžių ir, apvilkus gerai išdervuotomis tunikomis, padegti. Pasak tradicijos, šio persekiojimo metu galėjo būti nukankintas pirmasis Romos vyskupas – šv. apaštalas Petras, o galbūt ir Romoje tuo metu gyvenęs šv. apaštalas Paulius. Tiksli jų kankinystės data nežinoma; pabrėžiant abiejų didžiųjų apaštalų vienybę ir kankinystę tame pačiame Romos mieste, Bažnyčios kalendoriuje šv. Petras ir šv. Paulius minimi tą pačią – birželio 29 – dieną.
Dr. Liudas Jovaiša