20
07 /
2014
Liepos 20 d.
Persišką vardą gavęs šv. Hormizdatas gimė Italijoje, Frosinonės mieste (Lacijaus regione, netoli Romos), turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Jis buvo vedęs ir turėjo sūnų Silverijų, kuris 536 m. taip pat tapo popiežiumi. Mirus žmonai Hormizdatas priėmė diakono šventimus ir, valdant popiežiui šv. Simachui (498–514 M.), ėjo Romos diakono pareigas, o po to, 514 m. liepos 20 d., pats buvo išrinktas Romos vyskupu.
Svarbiausias šv. Hormizdato pontifikato nuopelnas – tikėjimo vienybės su Bizantija atkūrimas. IV a. pabaigoje Bizantijos imperatorius Zenonas, siekdamas atkurti vienybę su Chalkedono visuotinio susirinkimo nutarimų nepriėmusiomis monofizitų Bažnyčiomis (Egipto, Sirijos ir kt.), atsisakė pripažinti Chalkedono nutarimus ir taip susipriešino su Romos Bažnyčia. Popiežiui ekskomunikavus tuometinį Konstantinopolio patriarchą Akacijų, 484 m. prasidėjusi schizma imta vadinti Akacijaus vardu. Padėtis pasikeitė Bizantijos imperatoriumi tapus Justinui I. Tuomet (519 m.) abiems pusėms priėmus popiežius parengtą vadinamąją „Hormizdato formulę“, kuri rėmėsi Chalkedono Susirinkimo mokymu, buvo užbaigta 35 metus trukusi schizma.
Taikdaryste ir skilimų gydymu popiežius Hormizdatas pasižymėjo ir savo mieste-vyskupijoje. Po Simacho išrinkimo vietos Bažnyčia buvo suskilusi į daugumą, kuri palaikė popiežių Simachą, ir probizantiškos mažumos išrinkto antipopiežiaus Lauryno šalininkus. Ši Romos krikščionių bendruomenės schizma buvo įveikta tik šv. Hormizdato pontifikato metais.
Gyvenimo pabaigoje šv. Hormizdatas sulaukė paguodžiančios žinios apie vandalų karaliaus Trazamundo mirtį, kuri užbaigė žiaurų Šiaurės Afrikos krikščionių persekiojimą. Šv. Hormizdatas mirė Romoje 523 m. rugpjūčio 6 dieną (tądien minimas ir Bažnyčios liturginiame kalendoriuje); jis buvo palaidotas Romos Šv. Petro bazilikoje.
Dr. Liudas Jovaiša
