07
08 /
2014
Rugpjūčio 7 d.
1814 m. gegužę po kelerius metus trukusios Napoleono nelaisvės į Romą grįžo popiežius Pijus VII. Vienas pirmųjų jo potvarkių buvo 1773 m. panaikintos Jėzaus Draugijos atkūrimas. 1814 m. rugpjūčio 7 d. popiežius paskelbė ir Italijos provincijolui įteikė jėzuitų veiklą visoje Bažnyčioje atkuriančią bulę Sollicitudo omnium ecclesiarum.
XVIII a. antrojoje pusėje, plintant Apšvietos epochos idėjoms, kurios skatino valstybių sekuliarizaciją ir visuotinės Bažnyčios subordinavimą atskirų šalių valdovams, Jėzaus Draugija, aip ypatinga popiežystės atrama, išgyveno sudėtingą išmėginimų laiką. Burbonų dinastijos monarchai panaikino Draugiją arba išvijo jėzuitus iš savo valdų Europoje bei kolonijose: 1759 m. tai įvyko Portugalijoje, 1764 m. – Prancūzijoje, 1767 m. – Ispanijoje, Abiejų Sicilijų Karalystėje ir Parmoje. Universalios Bažnyčios priešininkai, jėzuitų kritikai pačios Bažnyčios viduje, taip pat Bažnyčios vadovai, kurie tikėjosi išsaugoti popiežiaus valdžią ir autoritetą paaukodami Jėzaus Draugiją, galų gale pasiekė, kad 1773 m. liepos 21 dieną popiežius Klemensas XIV paskelbė brevę Dominus ac Redemptor, kuria Bažnyčios labui panaikino Jėzaus Draugiją visame pasaulyje. Likviduotos vienuolijos generalinis vyresnysis Lorencas Ričis (Lorenzo Ricci) kartu su artimiausiais pagalbininkais buvo areštuotas ir po dvejų metų mirė kaip kalinys Romoje, Šv. Angelo pilyje.
Jėzaus Draugijos likvidavimas įvairiose šalyse (taip pat ir Lietuvoje) buvo atliktas paskelbiant jėzuitų bendruomenėms popiežiaus brevę. Tai daryti uždraudė Rusijos imperatorė Kotryna II, tad maždaug 200 jėzuitų, veikusių pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo metu (1772 m.) prie Rusijos prijungtose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Livonijos teritorijose (Daugpilyje, Polocke, Vitebske, Oršoje ir kitur), čia liko gyvuoti ir toliau. Vadinamoji Baltarusijos jėzuitų provincija su centru Polocke tapo dviejų Jėzaus Draugijos istorijos etapų – iki panaikinimo 1773 m. ir po atkūrimo 1814 m. – jungiamąja grandimi.
1801 m. popiežius Pijus VII paskelbė brevę Catholicae fidei, kuria oficialiai aprobavo Jėzaus Draugijos veiklą Rusijos imperijoje, o 1804 m. patvirtino jėzuitų veikimą Abiejų Sicilijų karalystėje. 1814 m. bule Sollicitudo omnium ecclesiarum šiųdviejų anksčiau konkrečioms teritorijoms suteiktų leidimų galiojimas buvo išplėstas Visuotinei Bažnyčiai.
Oficialus Jėzaus Draugijos atkūrimas pasaulyje, deja, tapo katastrofa jėzuitams Rusijos imperijoje. 1815 m. jėzuitai išvyti iš Peterburgo, o 1820 m. visi Draugijos nariai (apie 300) buvo ištremti iš Rusijos imperijos ir išsisklaidė po įvairius Europos kraštus. Vienas jų, Daugpilyje vienuolinį gyvenimą pradėjęs olandas Jonas Pilypas Roothaanas, 1829 m. buvo išrinktas Draugijos generolu. Jėzuitai Lietuvoje atsikūrė tik po I pasaulinio karo, ištrūkus iš Rusijos imperijos glėbio…
Dr. Liudas Jovaiša
