20
08 /
2014
Rugpjūčio 20 d.
79 metų amžiaus sulaukusio šv. Pijaus X mirtį 1914 m. rugpjūčio 20 dieną, manoma, paspartino didžiausia XX a. pradžios neganda – popiežių ypač sukrėtė ir prislėgė tų metų vasarą pratrūkęs Pirmasis pasaulinis karas. Drauge su dramatiškai pasibaigusia belle époque į kapą nužengė ir atjautos vargstančiam pasauliui kupinas bei gyvenimo šventumu pasižymėjęs Visuotinės Bažnyčios ganytojas: jis mirė tą dieną, kai Vokietijos kariuomenė įžengė į Briuselį.
Šv. Pijus X (Giuseppe Melchiorre Sarto), 1835 m. gimęs neturtingoje daugiavaikėje kaimo paštininko šeimoje Italijos šiaurėje, netoli Trevizo, visą gyvenimą buvo arti paprasto žmogaus – ir kaip kunigas, patarnaudamas ligoniams choleros epidemijos metu, ir kaip popiežius, atverdamas Apaštalų rūmus nuo žemės drebėjimo Mesinoje nukentėjusiems žmonėms bei pradėdamas kviesti bičiulius prie savo pietų stalo. Net ir tapusio popiežiumi Pijaus X šeima neprakuto: brolis liko pašto tarnautoju, mylimas sūnėnas – kaimo kunigu, o trys seserys kukliai gyveno Romoje. Šv. Pijus X sakė: „Gimiau vargšas, gyvenau vargšas ir noriu mirti vargšas.“
Šv. Pijaus X artumą žmonėms didele dalimi lėmė ir jo pastoracinės veiklos patirtis – pradėjęs darbuotis kaip paprastas kapelionas, jis ilgainiui tapo Mantuvos vyskupu ir Venecijos patriarchu, tačiau ir toliau miesto gatvėse vaišindavo vaikus ledinukais bei mokydavo juos katekizmo. Nenustojo būti ganytoju ir išrinktas į Apaštalų Sostą: kas sekmadienį sakė homilijas, mokė katekizmo (taip pat ir vaikus) Vatikano rūmų kieme. Rūpindamasis katecheze, šv. Pijus X skatino Krikščioniško mokslo brolijos plėtrą ir inicijavo naujo katekizmo, pasižymėjusio dėstymo paprastumu ir turinio gelme, parengimą.
Tvirtinęs, kad „šventoji Komunija yra trumpiausias ir saugiausias kelias į dangų“, šv. Pijus X vadinamas „Švč. Sakramento popiežiumi“. Jis skatino kuo dažniau, kasdien priimti Eucharistiją ir paankstino vaikų pirmosios Komunijos amžių nuo 12 iki 7 metų.
Šv. Pijus X dažnai pristatomas kaip ypač konservatyvus Bažnyčios ganytojas – daugiausia dėl savo antimodernistinės laikysenos, kuria norėjo išlaikyti krikščioniško mokymo grynumą sparčiai ir laisvai besivystančių mokslų, ėmusių daryti įtaką ir teologijai, akivaizdoje. Šio popiežiaus meilę tradicijai atspindi ir pastangos atkurti grigališkojo choralo vaidmenį katalikiškoje liturgijoje. Kita vertus, su šv. Pijaus X vardu susiję daug naujų dalykų Bažnyčios ir popiežių istorijoje: šis ganytojas pradėjo Bažnyčios teisės kodifikavimo darbą, panaikino didžiųjų katalikiškų valstybių veto teisę konklavoje, atsisakė būti po mirties balzamuotas. Pats šv. Pijaus X pontifikatas buvo paženklintas šūkiu „Visa atnaujinti Kristuje!“ Šį motto perėmė ir tuo metu įsikūrę ateitininkai.
Ypatingais ryšiais su šv. Pijaus X pontifikatu Apvaizda apdovanojo vieną iš šio popiežiaus paskirtų (1914 m.) Lietuvos katalikų ganytojų – paskutinį Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių. Tais laikais, kai Lietuvos vyskupai retai lankydavosi Romoje, vyskupui Karevičiui pasitaikė dalyvauti ir Pijaus X vainikavimo iškilmėse bei bendrojoje audiencijoje 1903 m. rugpjūtį, ir popiežiaus laidotuvėse po vienuolikos metų. Prisimindamas popiežių Pijų, vyskupas Karevičius vėliau rašė: „Giedojo Mišias kilniu, maldingu, drauge ir tvirtu baritonu. (…) Atrodė pilnas Dievo ir artimo meilės, be to, natūralus ir nuolankus, žmoniškas ir tėviškas.“
Pijus X tapo antruoju Naujųjų laikų (ir pirmuoju XX amžiaus) popiežiumi, iškeltu į altorių garbę: 1951 m. jis paskelbtas palaimintuoju, o 1954 m. – šventuoju.
Dr. Liudas Jovaiša
