03
09 /
2014
Rugsėjo 3 d.
Mirus popiežiui Pijui X, 1914 m. rugpjūčio 31 d. prasidėjo keturias dienas trukusi konklava. Joje dalyvavo 57 kardinolai; trys kardinolai iš Šiaurės Amerikos į konklavą pavėlavo, tačiau šiam žemynui pirmą kartą atstovavo vienas kardinolas iš Lotynų Amerikos. Taip pat tai buvo pirmoji konklava Naujaisiais laikais, kai Romos vyskupas buvo renkamas oficialiai panaikinus didžiųjų katalikiškųjų valstybių veto teisę. Po dešimties balsavimo turų popiežiumi išrinktas Bolonijos arkivyskupas Giacomo della Chiesa (1854–1922 m.). Šioje konklavoje – vienintelėje per visą istoriją – teko tikrinti, kas už ką balsavo, mat kardinolas della Chiesa surinko lygiai reikiamus du trečdalius balsų. Jei būtų paaiškėję, kad jis pats balsavo už save, jo balsas – ir tuo pačiu išrinkimas šiame ture – nebūtų buvęs laikomas galiojančiu.
Kilmingoje genujiečių šeimoje gimęs Giacomo della Chiesa studijas baigė Romoje, po to darbavosi Šv. Sosto diplomatinėje tarnyboje. 1907 m. paskirtas Bolonijos arkivyskupu, paties popiežiaus Pijaus X buvo konsekruotas Šv. Petro bazilikoje. Vyskupaudamas uoliai lankė parapijas (kalnuose esančias pasiekdavo raitas), intensyviai pamokslavo (vizitacijų metu – dukart per dieną ir dažniau), pasižymėjo taupumu (sakė: „Taupykime, kad galėtume duoti vargšams.“) Kardinolu tapęs 1914 m. gegužės pabaigoje, vos po trijų mėnesių buvo išrinktas popiežiumi ir pasivadino Benediktu XV, savo pirmtako Bolonijos arkivyskupopareigose, popiežiaus Benedikto XIV, garbei.
Bene didžiausias I pasaulinio karo pradžioje išrinkto popiežiaus rūpestis buvo taikos pasaulyje atkūrimas. Pačia pirmąja enciklika Ad Beatissimi Apostolorum, paskelbta 1914 m. lapkričio 1 dieną, Romos vyskupas kreipėsi į valstybių vadovus, kviesdamas nutraukti karą ir kraujo liejimą. Benediktas XV ne kartą smerkė karą, vadindamas jį „civilizuotos Europos savižudybe“. 1914 m. jis pakvietė kariaujančias šalis Kalėdų paliauboms, „kad pabūklai nutiltų bent tą naktį, kai giedojo angelai“. Karo metais Benediktas XV pavedė visą pasaulį Marijos globai ir 1917 m. į Marijos (Loreto) litaniją įtraukė kreipinį „Karaliene taikos, melski už mus“. Deklaravęs politinį Šv. Sosto neutralumą kare, 1916 ir 1917 m. popiežius mėgino (deja, nesėkmingai) tarpininkauti dėl taikos sudarymo. Benedikto XV, kaip „drąsaus taikos pranašo“, pavyzdys paskatino XXI a. pradžioje popiežiumi išrinktą Josefą Ratzingerį taip pat pasirinkti Benedikto vardą.
Nesėkmės mėginant nutraukti karo veiksmus akivaizdoje Benediktas XV nenuleido rankų, o susitelkė ties pastangomis teikti humanitarinę pagalbą nukentėjusiems nuo karo – belaisviams, sužeistiesiems, badaujantiems (ypač vaikams). 1917 m. popiežius leido paskelbti visoje Bažnyčioje specialią Lietuvių dieną maldoms už Lietuvą ir aukoms nuo karo kenčiančiam katalikiškam kraštui. Benedikto XV pagalba nukentėjusiems nuo karo neapsiribojo katalikiškomis šalimis; buvo stengiamasi padėti visiems, nepaisant tautybės ir tikėjimo – šiandien tai liudija Stambule dėkingų turkų pastatytas paminklas.
1917 m. popiežius Benediktas XV paskelbė pirmąjį Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodeksą, kurio rengimas buvo pradėtas dar Pijaus X pontifikato metais. 1919 m. paskelbta enciklika „misijų popiežiumi“ vadinamas Benediktas XV suteikė naują postūmį I pasaulinio karo metais krizę patyrusioms katalikiškoms misijoms. Jis ragino katalikus remti misijas, drauge pabrėždamas, kad misionieriai turėtų puoselėti vietines kultūras ir neužsiimti Europos kultūros importavimu.
Po I pasaulinio karo subyrėjus Rusijos imperijai, Benediktas XV rūpinosi katalikų padėtimi Sovietų Rusijoje ir akylai stebėjo naujų nepriklausomų valstybių kūrimąsi. Jau Lietuvių dienos paskelbimas 1917 m. rodė, kad Šv. Sostas Lietuvą ėmė traktuoti savarankiškai, atskirai nuo Rusijos ir Lenkijos. Benedikto XV pontifikato pabaigoje, 1921 m., Lietuvos vyriausybei buvo leista turėti savo atstovą prie Šv. Sosto, o popiežius paskyrė pirmą specialų savo atstovą Lietuvoje – arkivyskupą Antonino Zecchini. Nepamirštinos ir dar kelios Benedikto XV dovanos Lietuvai – bazilikos titulo suteikimas Kauno (1921 m.) ir Vilniaus (1922 m., tuo metu priklausė Lenkijai) katedroms bei pal. Jurgio Matulaičio paskyrimas Vilniaus vyskupu (1918 m.).
1922 m. sausį, stoviniuodamas lietuje po Mišių, kurias aukojo Šv. Mortos namuose gyvenusioms seserims, popiežius peršalo ir, ligai išsivysčius į plaučių uždegimą, netikėtai mirė, sulaukęs 67 metų. Benediktas XV išsiskyrė itin smulkiu ir liesu kūno sudėjimu, aristokratiškomis manieromis, pasižymėjo atjaučiančiu dosnumu, ypatingu pamaldumu Mergelei Marijai, atvirumu naujovėms (sakė: „Gyvenkime dabartyje, o ne istorijoje.“) Istorija jam neliko skolinga: šiandien Benediktas XV – bene mažiausiai prisimenamas XX amžiaus popiežius…
Dr. Liudas Jovaiša
