14
09 /
2014
Rugsėjo 14 d.
1964 m. rugsėjo 14 dieną Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventėje prasidėjo trečioji (priešpaskutinė) Vatikano II Susirinkimo sesija. Jos metu buvo pritarta dekretams dėl ekumenizmo (Unitatis redintegratio) ir Rytų katalikų Bažnyčių (Orientalium ecclesiarum) bei vienam svarbiausių Susirinkimo nutarimų – dogminei konstitucijai apie Bažnyčią Lumen gentium. Užbaigdamas sesiją, visus šiuos nutarimus formaliai aprobavo ir paskelbė popiežius Paulius VI 1964 m. lapkričio 21 d. Ta pačia proga Paulius VI iškilmingai paskelbė Švč. Mergelę Mariją Bažnyčios Motina; šiuo kreipiniu buvo papildyta ir Marijos (Loreto) litanija.
Trečiosios sesijos metu Susirinkimo Tėvai toliau svarstė kitus dokumentų projektus: pirmiausia – konstituciją apie Bažnyčią moderniajame pasaulyje ir dekretą apie tikėjimo laisvę. Dekretų apie misijas ir kunigų gyvenimą bei tarnystę projektai šioje sesijoje buvo atmesti ir grąžinti perrašyti iš naujo.
Trečioji Susirinkimo sesija pasižymėjo didesne pasauliečių vyrų stebėtojų gausa; joje stebėtojų teisėmis jau dalyvavo ir moterys – aštuonios vienuolės ir septynios pasaulietės. Šioje sesijoje „eksperto“ (dalyvio, galinčio pasisakyti, tačiau neturinčio teisės balsuoti) teisėmis dalyvavo Telšių vyskupijos prelatas Bronius Barauskas, kuriam į Susirinkimą vykti leido sovietų valdžia. Balso teisę Susirinkime turėję Lietuvos vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, sovietų valdžios nušalinti nuo pareigų ir ištremti, apie tai galėjo tik svajoti… Šiame kontekste iškalbingas faktas, kad, uždarydamas trečiąją Susirinkimo sesiją, popiežius Paulius VI savo kalboje prisiminė „tylos“ arba „ašarų“ Bažnyčios narius – krikščionis tuose kraštuose, kur varžoma arba apskritai nepripažįstama teisė laisvai išpažinti tikėjimą…
Dr. Liudas Jovaiša
