Gegužės 1 d.
Praėjus lygiai šimtui metų nuo Šiaulėnų bažnyčios fundacijos, Žemaičių žemės teisėjas ir LDK vėliavininkas Andriejus Valavičius suteikė fundaciją bernardinų konventui, įsikūrusiam už poros dešimčių kilometrų į pietvakarius nuo Šiaulėnų, Tytuvėnų miestelyje. Vienuolyną dosniai aprūpinęs fundatorius buvo tikras krikščionio ir piliečio pavyzdys: jis pasižymėjo dosnumu ir svetingumu (kasdien prie jo stalo netrūkdavo svečių), ypatinga pagarba kunigams, parama Bažnyčiai (skyrė fundacijas Telšių, Tryškių, Platelių parapinėms bažnyčioms), ištikima tarnyste valstybei (dalyvavo kare Livonijoje ir garsiajame Salaspilio mūšyje). Ypač uoliai ir ištvermingai Valavičius ėjo teisėjo pareigas: pasiligojęs kelerius paskutinius gyvenimo metus į teismą buvo nešamas krėsle, per dieną išnagrinėdavo net 50–60 bylų, tačiau pirmiausia stengdavosi atkalbėti bylininkus nuo teismo proceso ir su juo susijusių išlaidų, prašydamas neskubėti, kviesdamas prie pietų stalo ir daugelį sutaikydamas geruoju. Troškęs patarnauti bernardinų bendruomenei savo aprūpinto Tytuvėnų vienuolyno refektorijuje per pietus, fundatorius, deja, mirė dar nė nepradėjus statybos, vos sulaukęs atvykstant pirmųjų bernardinų. Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės titulo bažnyčios ir vienuolyno pastatymu pasirūpino fundatoriaus brolis, Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius, o Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius dovanojo Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslą – vieną seniausių Lietuvoje, iki šiol kabantį didžiajame altoriuje.
XVIII a. pabaigoje Tytuvėnų vienuolyno kompleksas buvo papildytas naujais statiniais. Priešais bažnyčios fasadą pastatyta galerija Kryžiaus kelią einantiems maldininkams (joje įrengtose stotyse įdėta žemės žiupsnelių, kuriuos iš Šv. Žemės atvežė ten darbavęsis bernardinas Antanas Burnickis) apjuosė naujai suformuotą erdvų kiemą, o jame iškilo Šventųjų laiptų koplyčia – Romoje esančiųjų Scala sancta kartotė. Šie Kristaus kančios apmąstymui skirti statiniai ilgainiui pavertė Tytuvėnus viena iš maldininkų gausiau lankomų Žemaitijos šventųjų vietų. Tuo pačiu metu, XVIII a. pabaigoje, atnaujintas ir bažnyčios interjeras – pastatyti nauji altoriai ir unikalūs, vieni vertingiausių Lietuvoje barokiniai vargonai. Tytuvėnų konventas buvo ypač reikšmingas ir Lietuvos bernardinams: bemaž šimtmetį čia veikė provincijos naujokynas, sukaupta didelė biblioteka. Po 1863 m. sukilimo vienuolyną likvidavus, mėginta uždaryti ir bažnyčią, tačiau vyskupo Motiejaus Valančiaus paraginti taikiai budėti ir melstis parapijiečiai šventovę išsaugojo. 2012 m. sausį Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną nuniokojo nelemtas gaisras. Jame negrįžtamai žuvo ir vertingi Šiaulėnų bažnyčios liturginiai reikmenys…
Dr. Liudas Jovaiša