01
02 /
2014
Viešpats kviečia mus susitikti su Juo, nes labai nori pabūti su mumis, nori apreikšti save, nori mums pasakyti, kaip labai mus myli. Vaikams tai žinoti labai gera. O taip pat ir mums!
Šeimoje meldžiamės penkiese – mudu su vyru ir trys mūsų vaikai nuo 4 iki 8 metų amžiaus. Neretai būna akimirkų, kai vakaro malda tampa tarsi prievole. Tada laikas pamąstyti, ką galime padaryti, kad ir mums, ir vaikams tai būtų tikras susitikimas su Dievu Tėvu, kad jis teiktų ramybę, viltį ir aiškų žinojimą, kad esame saugiose rankose, o kartais išdrįstame maldoje ir pažaisti. Tad ir su jumis norime pasidalyti keletu savo kuklių atradimų, džiaugsmų.
Labai svarbu į susitikimą su Dievu ateiti laiku – kuomet dar nesame be galo pavargę, kol dar turime jėgų b ū t i. Todėl mes stengiamės melstis iškart po vakarienės, nelaukdami vėlyvo meto.
Pradžia. Kadangi žvakė dažnai labai masina žaisti, mes jos nedegame, kartais rankeles sudedame kaip žvakeles. Kartais pagiedame giesmelę, kartu gestais atvaizduodami tekstą. Vaikai labai greitai išmoko gražiai daryti Kryžiaus ženklą, kai išgirdo šv. Grigaliaus mintį, kad negražiai žegnodamiesi pagarbiname velnią.
Dievo žodis. Ne visada skaitome dienos skaitinį, kartais laisvai pasirenkame kitą Biblijos tekstą. Esame pastebėję, kad vaikams gera pirmiau iš mūsų lūpų išgirsti kokią nors tiesą, apreikštą Šv. Rašte, ypač kai tai yra artima jų supratimui: „Vaikai, ar žinote, kad visų mūsų vardai įrašyti Dievo delne?!“, pakalbėti, padiskutuoti apie tai jiems suprantama kalba, o jau tada paskaityti atitinkamą ištrauką, šiuo atveju Iz 49, 16.
Dėkojimai, atsiprašymai ir maldavimai. Kartais mes tiesiog žvelgiame į Kristaus ikoną ir visi dėkojame Dievui už ką tik sugalvojame: „Dieve, ačiū Tau, kad Tu toks: geras, mylintis, kantrus, gailestingas, teikiantis viltį, mumis besirūpinantis, ištikimas…“ Tuomet vėl atsiranda proga pakalbėti, kodėl Viešpats yra būtent toks, iš kur tai žinome, kartais gera išgirsti, kaip vaikai Jį mato, supranta, galbūt kitam maldos susitikimui parinkti kokią tinkančią Šv. Rašto vietą. Kuomet išsakome savo maldavimus, kartais pastebime, kad jie vis sukasi apie tuos pačius mums artimus žmones. Tuomet sugalvojame pažaisti: paimame lapą popieriaus su tekstu, pieštuką, ir jo smaigaliu duriame į kokią nors raidę lape; tuomet stengiamės prisiminti visus gyvus ir mirusius, kurių vardai prasideda ta raide, jiems skiriame maldelę; tuomet pieštuku duria kitas šeimos narys ir t. t.
Bendra malda. Tėve mūsų, Sveika Marija, Garbė Dievui… Kartais pakeičiame litanija himnu ar kitomis maldomis. Vieną maldą – Tavo apgynimo šaukiamės – skiriame už savo artimuosius, kurie dar nėra sutikę Gyvojo Dievo.
Pabaiga. Visi persižegnoja. Užbaigiame vienas kito palaiminimu, kartais – ir giesme.
Ne viską, ką aprašėme, darome kaskart. Kartais būna tikrai sunku b ū t i ir džiaugtis. Ištikimybė maldoje yra neretai išbandoma. Su tuo susiduria visos šeimos. Neišsigąskime ir, kai išgyvename drungnumą, nuovargį maldoje, melskimės už visas besimeldžiančias šeimas, ir prašykime visų šventų šeimų užtarimo. Laimink, Tėve, mus visus savo gaivinančia Artuma!
Laura ir Mažvydas Aleknos su Lukne, Margiriu, Guoste ir mažyliu mamos pilvelyje
Kaunas, sielovados bendruomenė „Gailestingumo versmė“, www.gailestingumoversme.lt
