01
03 /
2014
Šeimų tikėjimo kelias, maldos patirtis labai skiriasi. Neįsivaizduojame trafareto, „recepto“, tinkančio visiems, ir esame tikri, jog Viešpačiui brangi toji meldimosi įvairovė. Juk šeima, auginanti vieną du vaikus, meldžiasi vienaip, o ta, kurioje (kaip kad pas mus) trepsi septynios poros kojų ir kojyčių, – kitaip. Pavyzdžiui, mūsų namuose retai giedamos giesmės (dažniausiai jas giedame prie pietų stalo arba automobilyje, kai išsiruošiame į ilgesnę kelionę, arba mama gieda jas prieš miegą vietoje lopšinių). Dėl suprantamų priežasčių mūsų šeimoje beveik nebūna tylos akimirkų, ramių meditacijų ir pan. Gal todėl toji reta tyla mums skamba kaip gražiausia giesmė.
Tačiau mūsų šeimoje prigijo labai graži tradicija nuolat laiminti vieniems kitus (net mažiausias, dar nekalbantis dvejų metų sūnelis, žiūrėdamas į kitus šeimos narius, pats išmoko „laiminti“ bei „žegnotis“).
Kad ir kokia būtų diena, vakare visa šeima susirenkame didžiajame kambaryje prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo. Kartais, ką melsimės, pasiūlo vaikai (jie labai mėgsta litanijas, ypač Švč. Jėzaus Širdies, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Dvasios…). Bet dažniausiai kalbame Dievo Gailestingumo vainikėlį, taip pat branginame Rožinio maldą, ypač gavėnios laiku. Gražu, kad ir mūsų priešmokyklinukas sūnus sąmoningai dalyvauja maldoje, domisi, kaip ir kodėl vadinami Rožinio slėpiniai.
Šv. Kazimiero ir šv. Juozapo dieną visi prisimename šiuos ypatingus šventuosius, prašome jų užtarimo, skaitome jiems skirtas litanijas. Ypač jų meldžiame nuolankumo bei ištikimybės Dievo valiai.
Pradžia. Maldą pradedame kryžiaus ženklu. Tada pasakome maldos intencijas. Mažieji nuolat meldžiasi už mirusius artimuosius, nors daugumos jų nėra matę.
Nors, kaip minėjome, mūsų namuose beveik niekada nebūna tylos, stengiamės nelyginti savęs su kitais ir priimame visas aplinkybes bei situacijas tokias, kokios yra, – juk gerasis Dievas jas mato ir vaikų čiauškėjimas Jam tikrai netrukdo (gal tai ir yra mažylių psalmės bei himnai?). O tėvai šį negalėjimą pasinerti į meditacinę tylą gali priimti kaip savotišką savęs apiplėšimą arba dvasinį pasninką, kurį gali aukoti Jėzui.
Atsiprašymas ir dėkojimas. Garsiai arba tyliai atsiprašome už parodytą nemeilę, dėkojame, kad vienas kitą turime, ir kad Viešpats mus myli tokius, kokie esame.
Malda. Meldžiamės pasirinkta malda. Jei tai Vainikėlis ar Rožinis, kiekvienai daliai vadovauja vis kitas šeimos narys.
Palaiminimas. Po maldos vienas kitą pabučiuojame ir palaiminame, palinkime ramios nakties.
Būkite palaiminti, Dievo mylimieji. Kaip gera, kad Viešpats mato mus, kokie esame, ir tokius myli. Jo negąsdina mūsų skurdas, žaizdos, negalios… Mes nieko neturime ir niekuo negalime nusipelnyti Jo meilės – kaip kad vaikai niekuo neprivalo nusipelnyti tėvų meilės, o tiesiog yra jų mylimi… Jėzus atėjo, kad mes apsčiai turėtume gyvenimo. Jis tvarsto mūsų žaizdas, neša mūsų kryžius, apipila regimomis ir neregimomis malonėmis… Jis nieko nepasitaupė sau – dovanojo mums Bažnyčią, sakramentus, net savo Motiną, galiausiai atidavė už mus savo gyvybę, – kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tad drauge su apaštalu Pauliumi drąsiai tarkime: „Ir aš esu tikras(-a), kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ (Rom 8, 38–39)
Eglė ir Romas Šiliūnai su vaikais
Morta, Monika, Elena, Bernadeta, Motiejumi, Ona ir Juozapu iš Kauno
