27
09 /
2014
RUGSĖJO 27 D.
Palaimintasis Alvaras del Portiljas (Álvaro del Portillo), vyskupas, „Opus Dei“ prelatas (1914–1994 m.)
„Patikimą žmogų lydi gausi palaima“ (Pat 28, 20)
Šie Šventojo Rašto žodžiai atskleidžia dorybę, būdingiausią tėvui Alvarui: ištikimybę. „Ilgalaikė ištikimybė yra meilės vardas“, – Fatimoje kreipdamasis į kunigus kalbėjo Benediktas XVI. Tėvas Alvaras pirmiausia atsimenamas kaip Opus Dei (lot. k. – „Dievo darbas“) steigėjo šv. Chosemarijos artimiausias pagalbininkas, o vėliau – steigėjo įpėdinis naujos Bažnyčios institucijos priešakyje.
Alvaras gimė Madride 1914 m. kovo 11 d. Šeimoje buvo trečiasis iš aštuonių vaikų. Jo tėvas – ispanų kilmės advokatas, o motina turėjo meksikietiškas šaknis. Pasak Alvaro sesers, vaikystėje Alvaras buvo „laimingas, linksmas, kiek apkūnus, simpatiškų manierų ir besišypsantis. Vaikas, kaip ir visi vaikai: sportiškas, žaismingas, linksmas ir šiek tiek išdykęs“.
1932 m., būdamas aštuoniolikos ir siekdamas finansiškai padėti šeimai, Alvaras ėmėsi viešųjų darbų pagalbininko tarnybos. Kitais metais Alvaras viename iš Madrido universitetų pradėjo kelių inžinerijos studijas. Tuo pačiu metu universitete studijavo filosofiją ir istoriją, šias studijas 1944 m. baigė daktaro disertacija. Kiek vėliau, 1949 m., Alvaras įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį, o 1965 m. apgynė daktaro disertaciją kelių inžinerijos srityje.
Itin intensyviais studijų metais Alvaras rūpinosi vargingiausiais ir reikalingiausiais pagalbos Madrido priemiesčių gyventojais, nešiojo jiems maistą bei vaistus. 1934 m., po vieno Alvaro vesto katechetinio užsiėmimo, vietiniai žmonės, paveikti to meto Ispanijoje vykusios aršios antikrikščioniškos propagandos, Alvarą sunkiai sužeidė. Užpuolimo metu vienas Alvaro draugų neteko ausies, o Alvarui smūgiu dideliu geležiniu raktu buvo padaryta žaizda galvoje, dėl to jis ilgą laiką kentė skausmus.
1928 m. spalio 2 d. jaunas kunigas Chosemarija Eskriva aiškiai suvokė savo pašaukimą įsteigti organizaciją „Opus Dei“, kurios tikslas – visuotinį visų profesijų žmonių pašaukimą į šventumą padaryti įgyvendinamą. Jis nedelsdamas ėmė vykdyti iš Dievo gautąją misiją. Pirmiausia – melsdamasis ir ieškodamas pašauktųjų. Tuo metu Alvaro teta, kartu su tėvu Chosemarija dalyvavusi apaštalinėje veikloje, prasitarė apie Alvarą bei apie jo būsimas studijas universitete. Taigi šv. Chosemarija kelerius metus meldėsi už Alvarą, kurio tada dar net nepažinojo.
1935 m. kovą Alvaras pirmą kartą sutiko tėvą Chosemariją, su kuriuo tąkart kalbėjo vos keletą minučių. Tų pačių metų liepos pradžioje, prieš išvykstant iš Madrido atostogauti, Alvarui į galvą atėjo mintis antrą kartą aplankyti tėvą Chosemariją ir atsisveikinti. Tėvui Chosemarijai pasiūlius, Alvaras atidėjo savo grįžimą pas šeimą ir kitą dieną dalyvavo rekolekcijose studentų bendrabutyje. Anot paties Alvaro, tėvas Chosemarija per rekolekcijas kalbėjo apie „meilę Dievui ir Mergelei“ bei apie Dievo Darbo dvasią. Tą pačią dieną Alvaras pasiprašė priimamas į „Opus Dei“, kad savo gyvenimą visiškai atiduotų Dievui.
Alvaras buvo įsitikinęs tų įvykių antgamtiškumu: „Man nebuvo kilusi net ir menkiausia mintis apie tokį pašaukimą: galvojau tik apie doktorantūrą inžinerijos srityje ir apie šeimos sukūrimą.“ Ir pridurdavo: „Mano pašaukimo istorija – tai mūsų Steigėjo maldos istorija.“ Tuo metu Alvarui buvo dvidešimt vieneri.
Alvaras priėmė Dievo Darbo, naujo kelio Bažnyčioje, dvasinį ugdymą iš paties steigėjo – šv. Chosemarijos. „Opus Dei“ dvasia, kurios liudytoju Alvaras tapo, moko eilinius krikščionis pasaulyje ieškoti meilės Dievui ir artimui, pilnatvės vykdant eilines kasdienos pareigas, kurios ir sudaro didžiąją dalį eilinio krikščionio gyvenimo. Šv. Chosemarija skelbė: „Arba mes sugebame surasti Viešpatį savo kasdienybėje, arba Jo niekada nesurasim.“
1936 m. gruodį prasidėjus Ispanijos pilietiniam kartui, Alvaras buvo suimtas ir du mėnesius praleido kalėjime. Alvaras tik vėliau sužinojo, kad toje pačioje vietoje buvo kalinamas ir jo tėvas, kuris vėliau mirė dėl kalėjime patirtų kančių. Alvaras pasakojo: „Tuo metu vyravo neįtikėtina neapykanta religijai. Nedalyvavau jokioje politinėje veikloje, tačiau mane įkalino vien dėl to, kad esu iš katalikiškos šeimos.“ Alvaras nelaikė neapykantos ir vieną iš retų kartų, kai pasakojo apie savo kentėjimus karo metais, pasakė: reikia mokėti atleisti.
1939 m. pasibaigus Ispanijos pilietiniam karui, „Opus Dei“ steigėjas pasiūlė Alvarui pagalvoti apie galimybę tapti kunigu. Alvaras pradėjo šventimams būtinas studijas ir 1944 m. birželio 25 d. buvo įšventintas į kunigus.
Tapęs kunigu, Alvaras visam laikui liko šalia šv. Chosemarijos iki pat „Opus Dei“ steigėjo mirties. Alvaras buvo artimiausias šv. Chosemarijos pagalbininkas tarnaujant Bažnyčiai bei uoliai vykdant „Opus Dei“ evangelizacinį darbą – pirmiausia Ispanijoje, o vėliau Romoje ir dešimtyse šalių pastoracinių kelionių metu.
Tėvas Alvaras šv. Jono XXIII bei vėliau Pauliaus VI prašymu uoliai dirbo Bažnyčios tarnyboje Vatikano II Susirinkime (1962–1965 m.) kaip trylikos įvairių komisijų narys arba konsultantas. Susirinkimui pasibaigus, Paulius VI paskyrė tėvą Alvarą posusirinkiminės vyskupų komisijos sekretoriumi. Tėvas Alvaras taip pat publikavo keletą knygų apie kunigų bei pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje.
1975 m mirus šv. Chosemarijai., tėvas Alvaras buvo vienbalsiai išrinktas pirmuoju „Opus Dei“ steigėjo įpėdiniu.
1982 m. šv. Jonas Paulius II suteikė „Opus Dei“ asmeninės prelatūros statusą. Ši juridinė forma, kurią savo gyvenimo metais buvo numatęs šv. Chosemarija, tiksliai atspindėjo pasaulietišką „Opus Dei“ dvasią ir taip žymėjo galutinį etapą juridiniame „Opus Dei“ kelyje. Tėvas Alvaras buvo paskirtas pirmuoju prelatu.
1991 m. tėvas Alvaras iš šv. Jono Pauliaus II rankų priėmė vyskupo šventimus. Savo šūkiu pasirinko frazę, kuria šv. Chosemarija reziumavo „Opus Dei“ tikslus: „Regnare Christum volumus!“ – „Norime, kad Kristus karaliautų!“
1992 m. tėvas Alvaras dalyvavo „Opus Dei“ steigėjo šv. Chosemarijos beatifikacijoje šventojo Petro aikštėje (šv. Chosemarijos kanonizacija įvyko 2002 m.). Beatifikacijos šv. Mišias aukojo pats šv. Jonas Paulius II.
1994 m., sulaukęs aštuoniasdešimties metų, tėvas Alvaras aplankė Šventąją Žemę. Tėvas Alvaras 1994 m. kovo 22 d. Jeruzalės bažnyčioje aukojo savo paskutines šv. Mišias, visai šalia vietos, kurioje Jėzus su mokiniais valgė Paskutinę vakarienę ir įsteigė Eucharistiją. Nepraėjus nė parai, jau sugrįžęs į Romą, tėvas Alvaras su didele ramybe atidavė savo sielą Dievui. Sužinojęs apie netikėtą tėvo Alvaro mirtį, tą pačią dieną šv. Jonas Paulius II aplankė „Opus Dei“ prelatūros bažnyčią Romoje ir meldėsi šalia tėvo Alvaro palaikų.
Po devyniolikos tėvo Alvaro vadovavimo „Opus Dei“ metų, prelatūrai priklausė 75 tūkstančiai pasauliečių vyrų bei moterų; beveik tūkstantis „Opus Dei“ tikinčiųjų buvo įšventinti kunigais. Tėvas Alvaras inicijavo „Opus Dei“ apaštalinio darbo pradžią dvidešimt vienoje šalyje penkiuose pasaulio kontinentuose. Būtent tėvas Alvaras 1994 m. paskatino „Opus Dei“ veiklos pradžią Lietuvoje ir tik dėl netikėtos mirties pats čia negalėjo atvykti. Kelionės į Suomiją metu pats tėvas Alvaras buvo atvykęs į Taliną.
Tėvo Alvaro atsidavimas priimtai misijai buvo paremtas giliu dieviškosios įsūnystės suvokimu. Savęs kaip Dievo vaiko suvokimas jį skatino ieškoti panašumo į Kristų per pasitikėjimo kupiną atsidavimą Dievo valiai. Nuolatos, nepertraukiamai meldėsi, sėmėsi jėgų iš Eucharistijos bei švelnios meilės Marijai.
Garsas apie tėvo Alvaro gyvenimo šventumą sklido ir po jo mirties. Beveik du šimtai viso pasaulio kardinolų ir vyskupų prašė pradėti tėvo Alvaro kanonizacijos bylą. Tėvo Alvaro kanonizacijos byla pradėta Romoje 2004 m., praėjus dešimčiai metų nuo jo mirties. 2012 m. birželio 28 d. Benediktas XVI davė leidimą paskelbti dekretą apie herojiškas tėvo Alvaro dorybes. 2013 m. liepos 5 d. popiežius Pranciškus patvirtino, kad tėvo Alvaro užtarimu buvo stebuklingai pagydytas berniukas iš Čilės. Tėvo Alvaro paskelbimas palaimintuoju įvyks 2014 m. rugsėjo 27 d. Madride.
Visus, kurie gauna kokių nors malonių palaimintojo Alvaro užtarimu, prašome apie tai pranešti el. paštu vilnius@opusdei.org.
