01
01 /
2019
„Psichologiniai ir psichoanalitiniai tyrimai praturtina biblinę egzegezę, nes padeda geriau suprasti Biblijos tekstus kaip gyvenimo patirtis bei elgesio taisykles. […] Iš tikrųjų įvairios psichologijos kryptys bei mokyklos gali suteikti humanitariniam bei teologiniam Biblijos aiškinimui naudingų įžvalgų“, – taip rašoma Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumento Biblijos aiškinimas Bažnyčioje pirmojo skyriaus D poskyrio trečiame punkte. Psichologija praturtina Šventojo Rašto aiškinimą ir suteikia jam vertingų nuovokų. Nūdien tai yra aksioma, taigi teiginys, kurio teisingumas matomas be jokių įrodymų. Akivaizdų tokio tvirtinimo patvirtinimą pateikia gausi šios srities bibliografija. Ypač žinomi ir paplitę yra vokiečių teologo ir psichoterapeuto Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann, gim. 1940 m.) publikacijos, kaip antai Gelmių psichologija ir egzegezė ir Evangelija pagal Morkų: atpirkimo įvaizdžiai. Jos netgi prieinamos kai kuriose Lietuvos viešosiose bibliotekose (pvz., Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos). Rimtų nacionalinių studijų, skirtų šiai tematikai nagrinėti, deja, neturime. Todėl tam tikra prasme šis straipsnis yra mažas įnašas, kuriuo bandoma šią spragą užpildyti. Jame ketinama aptarti vadinamąją komforto-diskomforto paradigmą Šventojo Rašto kanono teologijai ir šv. Juozapo ir švč. Mergelės Marijos tarpusavio santykiams paaiškinti. Kitaip tariant, pirmuoju atveju paminėta prieitis bus pritaikyta holistiškai (Biblijai kaip visumai), o antruoju – partikuliariai (Šventosios Šeimos vienam epizodui). Tačiau pirmiausia reikėtų bent keliais žodžiai pristatyti komforto-diskomforto paradigmą. Kas gi tai? Atsakant į šį klausimą, šio straipsnio tikslui pasiekti užtektų pasakyti, kad tai yra viena iš esminių egzistencinių priešpriešų, kuri palydi kiekvieno žmogaus gyvenimą nuo pradėjimo motinos įsčiose iki paskutinio atodūsio. Komfortas – tai malonumas, patogumas, laimė etc. O diskomfortas – tai skausmas, kančia, baimė ir t. t. Kiekvienas žmogus siekia komforto ir stengiasi išvengti diskomforto. Už tai yra netgi atsakinga vadinamoji limbinė sistema, t. y. už išlikimą lemiančias reakcijas atsakinga smegenų dalis. Jos pagalba žmogus stengiasi išlaikyti komfortą ir pašalinti diskomfortą. Kilus pavojui limbinė sistema sukelia vieną iš trijų klasikinių neurologinių reakcijų: sąstingį, bėgimą ar / ir kovą.
Komforto-diskomforto paradigma ir Šventojo Rašto kanono teologija
Biblija nėra vien tiktai katalikų šventoji knyga. Jos sakralumą pripažįsta ir kitos krikščioniškos konfesijos (pvz., stačiatikiai bei protestantai), taip pat ir kitos religijos (pvz., samariečiai, žydai). Aišku, skiriasi jos interpretacija. Tačiau ne tik tai. Skirtumai paliečia taip pat ir kanoninių knygų skaičių bei jų išdėstymą. Antai samariečių kanonas sudaro vos 5 knygas, žydų – 22, protestantų – 66, katalikų – 73, o Etiopijos krikščionių netgi 81. Paskirų knygų ekspozicija, kaip minėta, taip pat turi prasmę. Pavyzdžiui, žydų pranašų raštai yra antroje jų kanono dalyje (Įstatymas, Pranašai, Raštai), o krikščionių – trečioje (Įstatymas, Raštai, Pranašai). Tokiu būdu dviejų krikščioniškojo Šventojo Rašto dalių suderinimas tapo daug sklandesnis: tai, ką pranašavo Senojo Testamento pranašai, išsipildė Naujojo Testamento laikais – Jėzaus Kristaus įvykyje (plg. Lk 24, 25–27). Toks išdėstymas taip pat lemia ir biblinio kanono užbaigos skirtumus. Žydų kanono pabaigoje kalbama apie persų karalius Kiro leidimą atstatyti 587 m. pr. Kr. babiloniečių sugriautą Jeruzalės šventyklą (plg. 1 Kr 36, 22–23) o krikščioniško kanono paskutiniai skyriai aprašo naujos, ne tik atpirktos, bet ir išganytos kūrinijos atsiradimą (plg. Apr 21–22 sk.).
Pažvelgus į visa tai komforto-diskomforto paradigmos šviesoje galima būtų pastebėti štai tokį teologinį vaizdą.
Visų religijų biblinis kanonas prasideda sukūrimo pasakojimais (plg. Pr 1–2 sk.). Jie aprašo tam tikrą komfortinę situaciją. Dievo sukurtoje tikrovėje viskas buvo labai gera (plg. Pr 1, 31). Jo kūriniai gyveno darnoje ir gerovėje (plg. Pr 2, 25), nes problemoms atsiradus – negera žmogui būti vienam (plg. Pr 2, 18) – jos buvo vienokiu ar kitokiu būdu tuoj pat šalinamos (plg. Pr 1, 19–24).
Vis dėlto tokia idilija neilgai tetruko. Tam tikros paslaptingos būtybės suvedžiota pirmapradė žmonija nupuolė (plg. Pr 3, 1–7). O tai savo ruožtu nulėmė komforto būsenos praradimą. Žmonės pradėjo slėptis nuo Dievo (plg. Pr 3, 8). Jie nenorėjo prisiimti kaltės (plg. Pr 3, 9–13). Susiformavo patriarchalinė visuomenė (plg. Pr 3, 16). Įvyko pirmosios ekologinės katastrofos (plg. Pr 3, 17–18). Darbas tapo sunkia ir slegiančia našta (plg. Pr 3, 19) etc.
Vis dėlto biblinis Dievas, kuris yra gyvybės ir gyvenimo Viešpats, nepaliko žmonijos tokioje diskomforto situacijoje. Jis tuoj pat pažadėjo sugrąžinsiąs prarastą komfortą: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną.“ (Pr 3, 15)
Šie žodžiai Bažnyčios tradicijoje vadinami protoevangelijos vardu. Juose kalbama apie tam tikrą moters palikuonį, kuris turėsiąs vieną kartą nugalėti komforto būsenos praradimo kaltininką – Šėtoną. Apie šitos pranašystės išsipildymą kaip tik skaitoma kitose Šventojo Rašto kanono knygose t. y. nuo Pradžios knygos 4 skyriaus iki Apreiškimo šv. Jonui 20 skyriaus.
Tai nebuvo trumpas ir lengvai realizuojamas procesas. Dievas, mat, turi visiškai kitokią logiką: „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“, – VIEŠPATIES žodis“ (Iz 55, 8) – ir visiškai kitokį laiko skaičiavimą: „Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena.“ (2 Pt 3, 8) Todėl slinko metai ir keitėsi kartos. Taip pat žmonija vis labiau pažino Dievą. Kolei neatėjo laiko pilnatvė ir neišsipildė metas (plg. pvz. Mk 1, 15).
Teologija tai vadina Jėzaus Kristaus Įvykiu. Įsikūnijęs Dievo Sūnus atpirko žmones (plg. 1 Kor 15, 3–5), bet tai dar nebuvo galutinis prarastos komforto būsenos atstatymas. Išganymo istorija tęsiasi (plg. Apd 1, 6–7). Dabar yra Bažnyčios metas. Jis užtruks iki vadinamosios Paruzijos (plg. pvz. 2 Tes 2, 1ss). Būtent tada bus viskas galutinai atkurta Jėzuje Kristuje. Atsiras naujas dangus ir naujoji žemė (plg. Apr 21, 1). Taigi nauja kūrinija, kurioje viskas bus atnaujinta Jėzuje Kristuje. Teologija tai vadina labai supaprastintai dangaus sąvoka. Tai ir bus nauja komforto būsena, apie kurią kalbama kaip tik dviejuose galutiniuose skyriuose Apreiškimo šv. Jonui – paskutinėje krikščioniškojo Šventojo Rašto knygoje. Tada vėl Dievas gyvens su žmonėmis (plg. Apr 21, 3). Teologija tai vadina palaimintu regėjimu. Mirtis bus nugalėta galutinai ir nebebus žmogaus orumą žeminančio darbo (plg. Apr 21, 4). Viskas bus nauja (plg. Apr 21, 5) t. y. kūrinija gyvens Jėzaus Kristaus vertybėmis. Tai ir bus komforto apogėjus. Dabar netgi negalima įsivaizduoti, kas gi žmonėms Dievo yra paruošta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ (1 Kor 3, 9).
P. S: Apie komforto-diskomforto paradigmą, šv. Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos santykius bus rašoma viename iš vėlesnių „Magnificat“ numerių.
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
