Neprisvilęs pirmas blynas

Neįgalieji gali dirbti. Ir ne tik nuobodžius, niekam nematomus darbus. Tereikia jais pasitikėti ir leisti mokytis. Tuo įsitikinęs olandas Timas van Wijkas. Rugsėjo mėnesį Vilniuje jis atidarė socialinį restoraną „Pirmas blynas“, kur klientus pasitinka ir aptarnauja padavėjai su negalia. Šią idėją socialinius mokslus baigęs vaikinas atsivežė iš gimtosios šalies, kur dirbo neįgaliuosius įdarbinusioje kepykloje. Jau po pirmųjų „Pirmo blyno“ veiklos savaičių Timas įsitikino: Lietuvai tokio restorano seniai reikėjo.

Su Timu susėdame prie stalo. Priėjusi mergina mandagiai pasiteirauja, ko norėsime. Užsisakau sriubos ir blyną iš dienos meniu. Atnešusi užsakymą ji palinki „Skanaus“ ir nueina aptarnauti kitų staliukų.

Stalai čia sužymėti didelėmis raidėmis, kad neįgaliesiems būtų lengviau atsiminti. Užsisakyti iš bendro valgiaraščio taip pat labai paprasta – tereikia pažymėti savo staliuko raidę ir pasirinktą patiekalą atneštoje kortelėje. Jį padavėjai perduos virtuvės šefui.

Nė vienas iš aptarnaujančio personalo anksčiau neturėjo darbo patirties. Taigi prieš restorano atidarymą teko mokytis pačių paprasčiausių dalykų – kaip pasisveikinti, kaip padėti lėkštę ant stalo.

Timas prisimena, kad viena įsidarbinusi mergina buvo labai tyli, beveik su niekuo nebendravo, tačiau po dviejų dienų jos mama su nuostaba klausė: „Ką jūs jai padarėte?“ Pasirodo, namuose mergina pradėjo daug kalbėti, pasakoti, ką veikė per dieną, rodyti, ko išmoko restorane.

„Dabar ji ir darbe labai kalbi, bendraujanti. Tai nuostabu! Net jei visas restorano projektas nueitų šuniui ant uodegos, vien dėl šito pokyčio buvo verta viską daryti!“ – įsitikinęs restorano idėjos sumanytojas ir savininkas Timas.

Jis įsitikinęs, kad kartais aplinkiniai, patys to nesuprasdami, atima iš neįgaliųjų progą parodyti, ką šie gali ir sugeba: savo namuose jie „nieko neprivalo“, visi jiems stengiasi padėti, viską padaryti už juos.

„Restorane sakome: „Tu pats gali tai padaryti!“ Visko mokomės labai paprastai: iš pradžių aš parodau, tada duodu bandyti pačiam ir stoviu šalia, jei prireiktų pagalbos. Galiausiai leidžiu viską daryti savarankiškai. Jie bando, daro tol, kol pavyksta. Jei nepavyko – nieko tokio. Sušluojam šukes ir bandom dar kartą. Tai tik sudužusi lėkštė!“ – ranka numoja Timas.

Skatina siekti daugiau

Jis pastebi, kad ir neįgaliųjų darbdaviai retai kada skatina savo darbuotojus siekti daugiau, mokytis ir tobulėti. Timas mano kitaip.

„Normalioje darbovietėje tu sieki tikslų. Taigi čia, restorane, mokomės, kas yra tikras darbas, kas yra verslas. Pavyzdžiui, aiškinu darbuotojams, kad negerai, jei nėra klientų – nes kai nėra darbo, nėra ir pinigų. Jie patys pradeda versliai galvoti. Anksčiau džiaugdavosi pertraukėle. O dabar vertina klientus. Patys pasisiūlo ilgiau padirbėti, jei restorane dar yra žmonių. To jie niekada neišmoktų specialioje, tik jiems pritaikytoje darbovietėje“, – svarsto Timas.

Socialinius mokslus Nyderlanduose baigęs Timas pats gerai žino, ką reiškia išeiti iš savo komforto zonos.

„Ieškojau darbo atostogoms. Per darbo pokalbį paklaustas, ką galiu daryti, atsakiau, kad nemoku gaminti ir negaliu vairuoti. O su visais kitais dalykais susidorosiu. Tai buvo organizacija, kuri dirba su neįgaliaisiais. Ir štai jie mane išsiunčia į vietą, kuri toli nuo visko, ir paskiria gaminti maisto. Skambinau mane įdarbinusiai moteriai ir sakiau: „Tai turbūt kažkoks pokštas!“ O ji teatsakė neabejojanti, kad aš su tuo susidorosiu. Taip išmokau, kad kartais turi tiesiog eiti ir daryti“, – šypsosi Timas.

Keičia aplinkinių požiūrį

Restorano tikslas – ne tik padėti neįgaliesiems įsidarbinti, užsidirbti, pasijusti savarankiškiems ir pradėti oresnį gyvenimą. Timui ne mažiau svarbu, kad keistųsi aplinkinių požiūris į žmones su negalia.

Pirminė Timo idėja buvo įkurdinti šį restoraną pačiame sostinės centre, judriausioje gatvėje ir su didžiuliais langais į gatvę, kad net ir tie, kurie neužeina pavalgyti, matytų, kaip dirba neįgalieji, ir taip pakeistų savo nusistatymą apie tai, ką jie gali, o ko ne.

Ir nors patalpų pačiame miesto centre „Pirmas blynas“ išsinuomoti neišgalėjo, tai jiems netrukdo skleisti savo misijos.

„Sykį į restoraną užsuko vyresnio amžiaus pora. Pirma jų reakcija buvo skeptiška, nes nebuvo apie mus nieko girdėję. Laimei, jie sutiko pasilikti ir „pabandyti“. Nuostabu tai, kad pavalgę jie atėjo padėkoti, nes liko sužavėti aptarnavimu – mūsų vaikinas buvo mandagus, šypsojosi, paklausė, ar skanu, ko jie dar pageidautų. Tai man yra įrodymas, kad šios vietos labai reikėjo. Tikiu, kad tie žmonės paskui pasakojo apie mus savo draugams, rekomenduos mus kitiems“, – džiaugiasi Timas.

Susidomėjusių buvo daug

Timas pasakoja, kad restoranui darbuotojų rado nesunkiai. Be to, Timui pagelbėjo socialinė įdarbinimo agentūra „Sopa“.

„Kai paskelbiau internete, kad savo restoranui ieškau žmonių, mane užplūdo laiškai – žmonės siūlė savo pažįstamus, šeimos narius ar giminaičius, kurie yra su negalia. Visus juos nukreipiau į organizaciją. Jos darbuotojai turėjo galimybę daug plačiau į tai pažiūrėti, nes bendradarbiauja su daugiau įmonių, norinčių įdarbinti neįgaliuosius. Taigi „Sopa“ galėjo atrinkti labiausiai tinkamus darbui mano restorane, o likusiems pasiūlyti darbą kitur. Jie labai man padėjo. O drauge ir patys sulaukė daug naujų narių“, – pasakojo Timas.

Netikėtai susiklostė virtuvės šefo paieška. Prie komandos prisijungė Balys Andrejevas, kuris troško mesti prieš tai turėtą darbą ir atsidėti savanoriškai veiklai.

„Mūsų restorane jis gali suderinti abu: daryti savo mėgstamą darbą ir kartu prisidėti prie socialinės veiklos. Jis taip pat moko mūsų darbuotojus, labai jiems padeda ir juos motyvuoja. Jie jo labai klauso. Balys – puikus lyderis. Mums tikrai labai pasisekė“, – neatsistebi Timas.

Idėją atsivežė iš gimtosios šalies

Į Lietuvą Timas atvyko paskui mylimąją lietuvę. Sumainę žiedus jie svarstė, kurioje šalyje įsikurti. Pora nutarė pagyventi metus Lietuvoje ir tada apsispręsti. Timas įsidarbino skambučių centre ir sykiu domėjosi galimybėmis pradėti socialinį verslą mūsų šalyje.

„Kai po metų žmona pareiškė, kad nori likti savo gimtinėje, sutikau, bet su sąlyga, kad imsiuosi širdžiai mielos veiklos. Mečiau ankstesnį darbą ir atsidėjau restoranui. Prireikė penkių mėnesių, kol sutvarkėme visus teisinius formalumus, radome ir tinkamai įrengėme patalpas. Restorane beveik viską dariau savo rankomis – pagaminau stalus, suremontavau tualetą. Tai mano „pirmas blynas“ – netobulas, bet pirmas toks, todėl ir pavadinimas jam puikiai tinka“, – linksmai kalbėjo Timas.

Pats Timas panašaus darbo praktikos įgijo gimtojoje šalyje. Vienoje kepykloje jis buvo atsakingas už dvylikos neįgaliųjų darbo kokybę.

Lietuvoje Timo įkurtas socialinis restoranas – kol kas vienintelis toks. Jo gimtinėje neįgaliuosius įdarbinantys restoranai, kavinės, kepyklėlės – gana populiarūs. Pavyzdžiui, yra net didelių – keliasdešimt restoranų vienijančių tinklų.

„Kas žino, gal ir mes ateity išsiplėsime“, – svarsto socialinis verslininkas, kuris planuoja restorane rengti net specialias diskotekas neįgaliesiems.

„Kiekvieną pirmadienį esu laimingas, kad eisiu į darbą. Labiausia man patinka matyti, kaip neįgalieji tobulėja, kaip jie kasdien vis labiau atsiskleidžia. Be to, jie labai nori mokytis.
Vienas vaikinas iš pradžių nesišypsojo klientams. Mes pasakėm jam, kad tai labai svarbu, tad dabar jis visiems šypsosi, visų paklausia, kaip jiems patiko maistas. Tie maži dalykai mane daro laimingą. Žinau, kad vieną dieną, jei jis norės išeiti dirbti kur nors kitur, jau sugebės tai padaryti, jis bus tam pasiruošęs“, – pokalbį užbaigia Timas.

„Pirmas blynas“ įsikūręs Konstitucijos pr. 12A, Vilnius

Asta Buitkutė

• »