Freska „Arkoje išsigelbėjęs Nojus“

Vasario mėnesio „Magnificat“ viršelyje matome III a. freską iš Romos Šv. Petro ir Marcelino katakombų. Norintiems į šias katakombas patekti piligrimams reikia registruotis ir laukti beveik pusmetį. Kodėl ankstyvosios Bažnyčios menas taip traukia maldininkus, mokslininkus, ikonografus? Kodėl šis iš pirmo žvilgsnio lengvas, tarsi vaiko ranka nupieštas atvaizdas yra sulaukęs didžiulio tyrinėtų dėmesio? Kodėl jis toks talpus ir giliai simbolinis?

Freska vaizduoja Nojų arkoje, banguojančioje jūroje, pasitinkantį balandį su alyvos šakele. Nojus yra Pradžios knygos pasakojimo apie Tvaną ir Dievo sandorą pagrindinis herojus (žr. Pr 6–9). Vasario mėnesį net tris dienas (19, 20 ir 21 d.) kaip tik ir skaitysime šį Šventojo Rašto pasakojimą.

Vis dėlto norint iki galo suvokti šio paprasto, bet labai reikšmingo vaizdinio ikonografiją, būtina prisiminti istorinį kontekstą. Visą II amžių krikščionybę kankino persekiojimai, tačiau jie nebuvo sistemingi ir nesirėmė jokiu įstatymu. Galiausiai 250 m. imperatorius Decijus išleido ediktą, liepiantį aukoti imperijos dievams ir bausti nepaklusniuosius. Persekiojimus išprovokuodavo neapykanta augančiai naujai nepažįstamai krikščionių bendruomenei, kuri iš pradžių ilgai sieta ir su nemėgstamais žydais. Atrodo, kad dažnai vien būti krikščionimi (turėti nomen christianum) būdavo vietinio imperijos valdytojo bausmės krikščionims priežastimi. Krikščionių bendruomenei kelti įvairūs kaltinimai: nuo kvailų prasimanymų, esą jie garbina asilo galvą, užsiiminėja kanibalizmu, kraujomaiša ir pan., iki rafinuotos teologinės-filosofinės kritikos, su panieka skelbusios, kad krikščionybė yra prietarų rinkinys, moterų ir vergų religija.

Tokiame kontekste krikščionių, tarp kurių buvo ne vien pasiryžusių gyventi pagal Evangeliją, bet dar ir ginti ją nuo užsipuolimų, ir pristatyti netikintiesiems savo tikėjimą, užduotis buvo ištaisyti klaidingą požiūrį į juos. Monoteizmo prasme aplinka buvo palanki krikščionybei – pagonių filosofai jau seniai buvo atsisakę rimto požiūrio į mitus ir juos aiškino alegoriškai, o pasaulio atsiradimą bei sąrangą priskyrė transcendentiniam dievui. Tačiau tokia jų pasaulėžiūra buvo dviveidiška: romėnai nemanė, kad viešas dalyvavimas valstybinėse kulto apeigose kertasi su jų vidinėmis filosofinėmis nuostatomis, pagal kurias stengėsi gyventi. Todėl krikščionybė ir buvo išskirtinė jų akyse – kaip religija, kuri savo nariams neleido eiti į šventyklas ir viešai garbinti pagonių dievų. Antra vertus, tiek katakombose, tiek sarkofaguose traukė dėmesį mokančio apaštalus Kristaus ir filosofų, apvilktų tipiškais apsiaustais ir įsitraukusių į skaitymą, vaizdavimas. Tai buvo intelektualinio koncentrato epocha. Didieji, žmones dominę III a. klausimai sukosi apie tiesą ir apie tikrą filosofiją.

Šiomis aplinkybėmis krikščionybės apologetai Tacijonas, šv. Justinas, šv. Irenėjus Lionietis, šv. Klemensas Aleksandrietis, Origenas sukaupė jėgas, kad įrodytų, jog Kristaus apreiškimas įveikia šio pasaulio išminčių filosofiją. Jais rėmėsi ir didieji Vakarų Bažnyčios tėvai: šv. Augustinas, šv. Ambraziejus, šv. Grigalius. Apologetams krikšto vanduo simbolizavo tikrąsias Išganymo versmes, todėl ir III a. menas liudija šį mąstymą ir krikščionių bendruomenės jautrumą aplinkai, tapatybės paieškas.

Pasakojime apie Tvaną žmonių nedorumas ir polinkis į pikta taip įskaudino Viešpatį, kad šis nusprendė sunaikinti visą kūriniją. Tačiau Nojus buvo „teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu“ (Pr 6, 9) ir Viešpats jam leido iš gofero medžių pasistatyti arką, detaliai apibrėždamas jos matmenis ir struktūrą. Į šį statinį Viešpats leido Nojui pasiimti savo šeimą ir po porą visų gyvūnų, paukščių bei roplių pagal rūšį. Vandenys užliejo žemę… Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą ir išleido varną, vėliau balandį, tačiau jie nesurado žemės ir grįžo į arką. Dar po septynių dienų Nojus vėl išleido balandį ir šis sugrįžo pas jį, snape nešdamas alyvos šakelę. Nojus suprato, kad vandenys žemėje nuseko. Būtent šį epizodą aptaria III a. katakombų freska.

Remdamiesi ankstyvaisiais krikščionybės šaltiniais ir Bažnyčios Tėvų tekstais, istorikai ir ikonografijos tyrinėtojai atskleidė, kad visi šios lakoniškos scenos ženklai ir atributai yra identifikuojami ir priklauso bendram besiformuojančios Bažnyčios simbolizmui. Krikščioniškosios minties mokytojai, gvildendami senuosius Biblijos pasakojimus, kurių istoriškumu tvirtai tikėjo, matė juose ženklus ir figūras, pranašaujančias Naujojo Testamento įvykius: Abraomas, aukojantis savo sūnų Izaoką, yra Dievo, aukojančio savo Sūnų dėl žmonijos išganymo, figūra; Mozės stebuklingai iš uolos ištrykšdytas vanduo pranašauja kraują, ištryškusį iš perverto nukryžiuoto Kristaus šono; po trijų dienų iš bangžuvės vidurių išspjautas pranašas Jona skelbia po trijų dienų iš kapo prisikelsiantį Jėzų Kristų; išgelbėtas iš Tvano teisusis Nojus kviečia galvoti apie Kristų – triumfuojantį mirties nugalėtoją ir savosios Bažnyčios gelbėtoją. Irenėjaus teigimu, iš Tvano išsigelbėjęs Nojus tam tikra prasme yra naujasis Adomas, naujos, „atkurtos“ žmonijos tėvas.

Taigi, radęs malonę Dievo akyse, Nojus yra Kristaus figūra. Iš nežinomo, tik vieną kartą Biblijoje minimo gofero medžio padirbinta arka – Kristaus kryžiaus simbolis, nes per „medį ateina žmonijos išgelbėjimas“, – pažymėjo šv. Justinas. Vanduo ir medis – tai krikšto simbolis, nes pagonys yra išgelbėti per krikšto vandenį ir kryžiaus medį. „Nojus taip pat yra išgelbėtas per vandenį ir medį, taip, kaip ir Kristaus Bažnyčia, išgelbėta per krikštą ir paženklinta kryžiaus kančia“, – sako šv. Augustinas. (Vėliau Nojaus arka reikš ir bažnyčios statinį, architektūrą.) Balandis simbolizuoja nužengiančią iš dangaus Šventąją Dvasią (žr. Mk 1, 10), alyvos šakelė primena sakramentus, nes alyvų aliejus naudojamas Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės, Ligonių patepimo apeigose; aliejus naudojamas ir altorių, bažnyčių konsekravimo liturgijoje. Galiausiai balandis su alyvos šakele snape – tai Gerosios Naujienos simbolis, išgelbėjimo pažadas, artėjančios Sandoros ženklas.

„Arkoje išsigelbėjęs Nojus“ krikščionybės apologetus įkvėpė galvoti ir apie Bažnyčią, ir apie nusidėjėlius, ir apie gelbstintį tų dalykų vaizdinį – krikštą, nes ir „Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20–21). Šv. Ambraziejus pabrėžia, kad Tvanas yra ikikrikščioniško gyvenimo būsena, kad jis pranašauja krikštą, kurio malone prisikeliame.

Galima sakyti, kad ant katakombų sienų, šalia laidotuvių įrašų gimusi krikščioniškoji ikonografija kalba apie nemirtingą sielą, kurią simboliškai vaizduoja iškėlusio maldai rankas iš Tvano išgelbėto Nojaus poza. Pirmųjų trijų amžių krikščionių skelbiama žinia yra vilties žinia. „Turime Išganytoją!“, „Mums pažadėtas išgelbėjimas!“ – skelbia scenos ir figūros, ištapytos katakombose ir išraižytos sarkofaguose. Nojus, Jona, trys jaunikaičiai liepsnose, Danielius liūtų narve – tai išganančios krikšto žinios skelbimas ir raiška maldos, kalbamos krikščionių, gyvenusių nuolatinio mirties pavojaus akivaizdoje, lūpomis.

Pirmieji Kristaus atvaizdai nėra siejami su kristologinėmis problemomis, nepretenduoja išaiškinti jo asmens slėpinio. Ankstyvoji ikonografija susitelkia į Kristaus misiją ir siekia išreikšti tai, kuo Jėzus buvo pirmųjų amžių krikščionims: Išganytojas ir Gelbėtojas tų, kurie žengia pasitikti mirties.

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Dr. Mantė Lenkaitytė

• «
• »