01
02 /
2019
Prieš 1400 metų, 619 m. vasario 2 d., mirė šv. Laurynas Kenterberietis. 597 m. jis iškeliavo į Britaniją iš Romos su popiežiaus šv. Grigaliaus Didžiojo pasiųsta šv. Benedikto regulos vienuolių misionierių grupe, vadovaujama šv. Augustino Kenterberiečio. Po kelerių metų jis grįžo į Romą pranešti popiežiui apie misijos sėkmę ir, surinkęs daugiau misionierių, leidosi atgal į Britaniją. Mirus pirmosios misionierių grupės vyresniajam Augustinui, apie 604 m. Laurynas tapo jo įpėdiniu, antruoju Kenterberio arkivyskupu. Jam, kaip ir pirmtakui, teko kęsti britų priešiškumą ir persekiojimus; nesisekė ir įtikinti keltų krikščionių perimti Romos liturginius papročius. 616 m. mirus Kento karaliui Etelbertui, Lauryno padėtis tapo dar keblesnė, nes sostą perėmus velionio sūnui Edbaldui antikrikščioniška reakcija dar labiau sustiprėjo. Laurynui ne tik nepasisekė perkelti savo sosto iš Kenterberio į Londoną, bet ir teko svarstyti galimybę trauktis iš Britanijos į frankų žemes. Vis dėlto arkivyskupą nuo šio žingsnio sulaikė sapnas, kuriame šv. Petras priminė Laurynui ištikimybę savo misijai. Prieš mirtį Laurynui pavyko laimėti Kristui ir savo įtakingąjį priešininką – karalių Edbaldą.
Prieš 1150 metų, 869 m. vasario 14 d., mirė misionierius, slavų apaštalas šv. Kirilas. Iš Tesalonikų miesto kilęs mokytas krikščionis vienuolis, siųstas Bizantijos imperatoriaus ir Konstantinopolio patriarcho, darbavosi siekdamas atversti į Kristaus tikėjimą Juodosios jūros šiaurėje gyvenusius chazarus, o vėliau pagarsėjo kaip filosofijos mokytojas, tačiau Kirilą ir jo brolį Metodijų labiausiai išgarsino 863 m. pradėta misija Didžiosios Moravijos valstybėje. Brolių rūpesčiu liturgijoje imta vartoti bažnytinė slavų kalba (šalia jau įprastų graikų ir lotynų kalbų), į ją išverstas Šventasis Raštas, o raštams slavų kalba sukurtas graikiškuoju paremtas raidynas, vad. glagolica. Vėliau ją išstūmė, šv. Kirilo vardu pavadinta abėcėlė („kirilica“); glagolica ilgesnės ir žymesnės įtakos turėjo tik kroatų kultūrinei tradicijai.
Šv. Kirilas mirė Romoje, drauge su broliu atvykęs pasiaiškinti popiežiui dėl savo misijos Moravijoje. Nepaisant kaimyninių lotyniškosios tradicijos vyskupų, įsikūrusių vokiečių žemėse, pretenzijų, popiežius legalizavo brolių misiją; Kirilui mirus Amžinajame Mieste, ją tęsė vyskupu įšventintas Metodijus. Romos vyskupo parama Konstantinopolio pasiųstiems misionieriams buvo svarbus krikščionių Bažnyčios vienybės patvirtinimas ir drauge reiškė krikščionybės atvirumą naujai kultūrinei ir nacionalinei realybei. Popiežius šv. Jonas Paulius II šv. Kirilą ir Metodijų drauge su šv. Benediktu paskelbė Europos šventaisiais globėjais.
Prieš 900 metų, 1119 m. vasario 2 d., išrinktas popiežius Kalikstas II. Burgundijos grafo sūnus, Vieno (Viennes) arkivyskupas Gvidonas Burgundietis buvo išrinktas popiežiumi Kliuni abatijoje – dvasiniame Bažnyčios reformos centre, kuriame mirė popiežius Gelazijus II. Vieno mieste vainikuotas popiežiumi, Kalikstas II sėkmingai kovojo su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Henriku V. Popiežiui ekskomunikavus imperatorių ir jo skirtą antipopiežių, spaudžiamas vokiečių kunigaikščių opozicijos imperatorius sutiko siekti kompromiso ilgamečiame konflikte dėl vyskupų investitūros. 1122 m. pasirašytas Vormso konkordatas (popiežiaus sutartis su imperatoriumi, kuria vyskupų, kaip ganytojų, skyrimo teisė buvo rezervuota popiežiui) kuriam laikui laidavo Bažnyčiai ramybę ir atnešė ilgai lauktą taiką tarp popiežiaus ir imperatoriaus. 1123 m. popiežiaus Kaliksto Romoje sušauktas I Laterano susirinkimas patvirtino Vormso konkordatą ir paskelbė nutarimų dėl dvasininkų simonijos ir celibato bei dėl vyskupų jurisdikcijos dvasininkų atžvilgiu.
1120 m. Kalikstas II paskelbė bulę Sicut Iudaeis. Ja reaguota į barbariškus žydų pogromus, kuriuos įvairiuose Europos miestuose įvykdė I Kryžiaus žygio dalyviai. Šiuo dokumentu popiežius uždraudė krikščionims versti žydus krikštytis, kėsintis į jų turtą, šventes ir apeigas bei kapines. Šį žydų teises garantuojantį potvarkį iki XV a. vidurio pakartotinai patvirtino dar keliolika Romos vyskupų.
Prieš 550 metų, 1469 m. vasario 20 d., gimė kardinolas Tomazas de Vijo (Tommaso de Vio) OP (Kajetonas). Mažas ūgiu, bet didis protu dominikonas, profesoriavęs ne viename Italijos universitete, pagarsėjo kaip šv. Tomo Akviniečio interpretatorius („antrasis Tomas“). Dešimtmetį jis vadovavo visam Pamokslininkų ordinui, o vėliau, paskirtas vyskupu ir kardinolu, ištikimai tarnavo ne vienam popiežiui. Kardinolas buvo pasiųstas kaip popiežiaus legatas disputuoti su savo mokymą pradėjusiu skelbti Martynu Liuteriu. Kitaip nei daugelis jo amžininkų kardinolų, Tomazas de Vijo pasižymėjo uolumu, gyvenimo griežtumu ir maldingumu.
Prieš 300 metų, 1719 m. vasario 23 d., mirė misionierius Bartolomėjus Cygenbalgas (Bartholomäus Ziegenbalg). Vos 36 metus gyvenęs vokiečių kunigas reikšmingas kaip protestantų misijinės veiklos pionierius. Po studijų Halės universitete, pietistinio sąjūdžio centre, Cygenbalgas buvo pasiūlytas kaip kandidatas Danijos karaliui Frederikui IV, kuris ieškojo misionierių savo prekybinei kolonijai – Tankebaro fortui Pietų Indijoje. Ordinuotas liuteronų kunigu Kopenhagoje, Cygenbalgas su dar vienu bendražygiu atvyko į Tankebarą 1706 metais. Čia jis atidarė mokyklą tamilų vaikams ir, išsirūpinęs spaustuvę, išleido viso Naujojo Testamento ir dalies Senojo Testamento vertimus į tamilų kalbą, šios kalbos žodyną ir gramatiką. Tankebare iki šiol tebestovi Cygenbalgo statydinta Naujoji Jeruzalės bažnyčia.
Prieš 250 metų, 1769 m. vasario 2 d., mirė popiežius Klemensas XIII. Iš nobilituotos venecijiečių šeimos kilęs Paduvos vyskupas, prieš tai 27 metus dirbęs popiežiaus kurijoje, popiežiumi išrinktas po 7 savaites trukusios konklavos. Tai buvo uolus ir maldingas Romos vyskupas – jis pasirūpino klasikines skulptūras Vatikane pridengti figos lapais. Klemensas XIII pripažino Hanoverių dinastijos monarchus teisėtais Didžiosios Britanijos valdovais, atsisakydamas toliau remti Romoje gyvenusių katalikų Stiuartų pretenzijas į sostą. Dešimtmetį trukusio jo pontifikato metais Burbonų dinastijos valdovai vienas po kito iš savo valdų išvijo jėzuitus (arba uždraudė jų veiklą) – ir spaudė popiežių apskritai panaikinti Jėzaus Draugiją. Klemensas XIII, buvęs jėzuitų mokinys, nuosekliai gynė savo mokytojų bendruomenę, tačiau galiausiai sutiko sukviesti kardinolų konsistoriją ir tartis dėl vienuolijos likimo. Vis dėlto numatytas susirinkimas neįvyko – jo išvakarėse, naktį, popiežius Klemensas XIII staiga mirė.
Prieš 150 metų, 1869 m. vasario 11 d., Romoje mirė apsišaukėlė vienuolė Makrina Miečislavska (Mieczyslawska). 1845 m. Paryžiuje pasirodžiusi moteris skelbėsi esanti vienuolė bazilijonė, Rusijos valdžios uždraustos ir stačiatikių arkivyskupo Juozapato Semaškos persekiotos bendruomenės vyresnioji. Lenkų emigrantų entuziastingai sutikta ir globota Makrina Miečislavska pasivadinusi persona pasakojo apie tai, kaip į stačiatikybę atsisakiusios pereiti seserys bazilijonės dirbo priverčiamuosius darbus, buvo kankintos ir išvežtos į Sibirą. Nukeliavusi į Romą, Mečislavska susitiko net su dviem popiežiais (Grigaliumi XVI ir Pijumi IX) ir tapo specialiai jai įsteigtos vienuolinės kongregacijos vyresniąja. Oficialūs Rusijos valdžios protestai ir Miečislavskos nurodomų faktų paneigimai jai esant gyvai Vakaruose buvo ignoruojami. Tik XX a. pradžioje šios personos pramanai buvo demaskuoti. Atrodo, kad prieš išvykdama į Vakarus Miečislavska tarnavo Vilniaus bernardinių vienuolyne virėja; iš čia apgyvendintų seserų bazilijonių ji galėjo pasisemti žinių savo legendai…
Dr. Liudas Jovaiša
