01
02 /
2019
2019 metai Šventajam Tėvui yra ypatingi. Gruodžio 13 dieną Jorge Mario Bergoglio minės penkiasdešimtąsias kunigystės metines. Laukdamas šventimų ir patirdamas dvasinį pakylėjimą būsimasis popiežius anuomet sukūrė maldą, savotišką asmeninį tikėjimo išpažinimą, kurį iki šiol kaip ypatingą brangenybę saugo užrašytą ant nuo laiko išblukusio lapelio. Įsiklausykime į šios maldos žodžius:
„Noriu tikėti į Dievą Tėvą, kuris myli mane kaip sūnų, ir į Jėzų Kristų, Viešpatį, kuris įpūtė į mano gyvenimą savo Dvasią, kad galėčiau šypsotis ir pasiekčiau amžinojo gyvenimo karalystę.
Tikiu savo istorija, persmelkta meilės Dievo žvilgsnio, tikiu diena, rugsėjo 21-ąja, kai Jis išėjo manęs pasitikti, pakviesti eiti Jo keliu.
Tikiu savo skausmu, nevaisingu dėl egoizmo, kuriame ieškau užuovėjos.
Tikiu savo sielos menkumu, sielos, kuri nori gauti, bet ne duoti… ne duoti…
Tikiu, kad kiti žmonės yra geri, kad turiu mylėti juos be jokios baimės, tikiu, kad turiu neišduoti jų niekada, net norėdamas apsisaugoti pats.
Tikiu religiniu gyvenimu.
Tikiu, kad noriu karštai mylėti.
Tikiu kasdiene deginančia mirtimi, nuo kurios bėgu, bet ji man šypsosi ir kviečia jos nebijoti.
Tikiu svetinga Dievo kantrybe, malonia, kaip vasaros naktis. Tikiu, kad tėtis yra danguje su Viešpačiu.
Tikiu, kad tėvas Duarte irgi ten, tarpininkauja mano kunigystei.
Tikiu Marija, savo motina, kuri mane myli ir niekada nepaliks vieno.
Viliuosi, kad kasdien savo gyvenime patirsiu meilės stiprybės, išdavystės ir nuodėmės stebuklą, kuris lydės mane iki galutinio susitikimo su Tuo, kuris yra nuostabus. Nežinau, kaip Jis atrodo, bet noriu Jį pažinti ir mylėti. Amen.“
Po kelių savaičių minėsime ir šeštąsias popiežiaus Pranciškaus išrinkimo metines. Tą 2013 metų kovo 13 dienos vakarą negalėjome numatyti, kiek jaunatviškumo ir atsinaujinimo jis įneš į Bažnyčią. Įvertinti nueitą kelią galime prisiminę trumpą kalbą, kurią Pranciškus, dar kaip kardinolas, 2013 m. kovo 9 d. rytą pasakė viename iš parengiamųjų konklavos susitikimų. Daugelio ekspertų vertinimu, būtent ši kalba lėmė popiežiaus rinkėjų apsisprendimą. Kardinolas Jorge Mario Bergoglio tuomet kalbėjo:
„Pagrindinį dėmesį reikia skirti evangelizacijai. Tai Bažnyčios egzistencinis pagrindas, arba, Pauliaus VI žodžiais, „saldus ir guodžiantis džiaugsmas skelbti Evangeliją“. Pats Jėzus Kristus skatina mus tam iš vidaus.
Pirma. Evangelizacija visų pirma reiškia apaštališką uolumą. Evangelizacija reiškia Bažnyčios norą išeiti iš savęs. Bažnyčia yra pašaukta išeiti iš savęs ir eiti į pakraščius – ne tik geografinius pakraščius, bet ir žmogaus egzistencijos paribius: nuodėmės slėpinio, skausmo, neteisingumo, abejingumo, tikėjimo trūkumo, minties ir bet kokio skurdo paribius.
Antra. Kai Bažnyčia neišeina pati iš savęs skelbti Evangelijos, ji sukasi vien apie save, kol galiausiai suserga. Galima sakyti, kad blogybių, ilgainiui iškylančių bažnytinėse institucijose, šaknys glūdi tame susitelkime į save, tame teologiniame narcisizme.
Apreiškimo knygoje Jėzus sako, kad jis stovi prie durų ir beldžia. Akivaizdu, kad Biblijos tekste kalbama apie beldimą iš lauko pusės, norint užeiti į vidų… Tačiau man rūpi tie kartai, kai Jėzus beldžiasi iš vidaus, kad mes leistume jam išeiti. Egocentriška Bažnyčia laiko užsklendusi Jėzų savyje, neleisdama Jam išeiti.
Trečia. Į save susitelkusi Bažnyčia, neįsisąmonindama tiki turinti savą šviesą. Ji liaujasi buvusi šviesos slėpiniu, ir sukuria erdvę tai baisiajai dvasinio sekuliarizmo blogybei (didžiausiam blogiui, galinčiam ištikti Bažnyčią). Tokia Bažnyčia gyvena tik tam, kad joje vieni kitus garbintų. Paprastai tariant, galimi du Bažnyčios vaizdiniai. Pirmasis − tai iš savęs išeinanti ir pagarbiai Dievo Žodį priimanti ir ištikimai jį skelbianti. Antrasis − sekuliari Bažnyčia, gyvenanti savyje, iš savęs ir sau. Šios mintys turėtų nušviesti galimus pokyčius ir reformas, būtinas sielų išgelbėjimui.
Ketvirta. Naujasis popiežius turi būti žmogus, įkvėptas Jėzaus Kristaus kontempliacijos ir adoracijos ir padedantis Bažnyčiai išeiti į egzistencinius pakraščius, padedantis būti jai vaisinga motina, gyvenančia evangelizacijos saldybe ir paguoda.“
Šventieji mus įkvepia ir drąsina savo pavyzdžiu, stiprina mūsų tikėjimą. Toks įpareigojimas tenka ir kiekvienam šv. Petro įpėdiniui. Žvelgdami į Pranciškaus pontifikatą, jo nueitą kunigiškos tarnystės kelią galime dėkoti Viešpačiui už ypatingą gyvenimiško nuoseklumo pavyzdį.
Parengė dr. Giedrius Tamaševičius
