01
03 /
2019
Šventasis Jonas Klimakas gimė apie 575 m. Jis gyveno laikotarpiu, kai Rytų Romos imperija patyrė didžiausią savo istorijoje krizę. Barbarų įsiveržimų srautas pakirto visas jos struktūras. Atsilaikyti įstengė tik Bažnyčia: šiais sunkiais laikais ji toliau tęsė savo misijinę, humanitarinę ir socialinę-kultūrinę veiklą, pirmiausia per vienuolynus, kur veikė tokios iškilios asmenybės kaip Jonas Klimakas.
Sulaukęs šešiolikos metų Jonas tapo vienuoliu Sinajaus kalnuose, kur Mozė sutiko Dievą, o Elijas išgirdo Jo balsą. Būdamas maždaug dvidešimties metų Jonas pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą oloje, tačiau tai nebuvo bėgimas iš pasaulio ir žmogiškosios tikrovės, jis ir toliau susitikinėjo su žmonėmis, troškusiais dvasinio vadovavimo. Po keturiasdešimties metų meilės Dievui ir artimui paženklinto atsiskyrėliško gyvenimo verkiant, meldžiantis ir kovojant su demonais, jis buvo paskirtas Sinajaus kalno vienuolyno abatu. Tačiau likus keleriems metams iki mirties, ilgėdamasis atsiskyrėliško gyvenimo, vadovavimą bendruomenei Jonas perleido kitam vienuoliui. Jis mirė po 650 m.
Climacus yra graikiško žodžio klimakos (klimax – „kopėčios“) transliteracija. Tai nuoroda į to paties pavadinimo pagrindinį šio šventojo veikalą, Vakaruose vadinamą Scala Paradisi („kopėčios į Rojų“). Tai išsamus traktatas apie dvasinį gyvenimą. Jame Jonas aprašo vienuolio kelią nuo pasaulio atsižadėjimo iki tobulos meilės. Šis kelias driekiasi per trisdešimt laiptelių, kurių kiekvienas susijęs su paskesniu. Šį kelią taip pat galima sutraukti į tris vienas po kito einančius etapus: pirmasis reiškiasi atsitraukimu nuo pasaulio siekiant grįžti prie evangelinio buvimo vaiku. Šiame etape brangių žmonių bei vietų atsižadėjimas virsta klusnumu, t. y. keliu į nuolankumą, ugdomą taip pat ir per patiriamus pažeminimus. Antrasis kelio etapas – tai dvasinė kova su aistromis. Ši kova nėra negatyvi: pasitelkiant Šventosios Dvasios ugnies įvaizdį ji įvelkama į pozityvumo drabužį. Pergalę laiduoja vien Dvasios jėga – meilės ir tiesos ugnis.
Trečiasis kelio etapas – tai krikščioniškasis tobulumas, apimantis paskutinius septynis „kopėčių“ laiptelius. Pirmiausia išskiriama paprastumo, nuolankumo ir ypač dvasinės įžvalgos reikšmė. Jonas, sekdamas dykumų tėvų tradicija, moko, kad visa priklauso nuo giliųjų motyvų, kuriuos būtina pasverti. Pabudinus dvasinę jautrą ir „širdies jausmą“, pasiekiama sielos ramybė, hesychia, leidžianti sielai prisiartinti prie dieviškųjų slėpinių bedugnės.
Ramybės, vidinės taikos būvis parengia maldai, kuri, pasak Jono, yra dvejopa – „kūno malda“ ir „širdies malda“. Pirmoji būdinga tam, kuris melsdamasis pasitelkia vieną ar kitą kūno laikyseną. Antroji yra spontaniška, tai dvasinės jautros pabudimo vaisius, Dievo dovana puoselėjančiam kūno maldą. Jonas ją vadina „Jėzaus malda“, tai vien Jėzaus vardo šaukimasis, kuris nenutrūkstamas kaip ir kvėpavimas.
Paskutinis kopėčių laiptelis, paniręs į „blaivų Dvasios svaigulį“, skirtas aukščiausiajai iš tikėjimo, vilties ir meilės dorybių trejeto. Apie meilę Jonas kalba ir kaip apie erosą (žmogiškąją meilę), sielos santuokinės sąjungos su Dievu pavidalą. Meilės Dievui karštumui, šviesumui, skaistinamajam poveikiui išreikšti jis dar kartą pasirenka ugnies įvaizdį. „Kopėčių“ pabaigoje darbai apibendrinami žodžiais, kuriuos autorius įdeda į lūpas pačiam Dievui: „Šios kopėčios teišmoko tave dvasinės dorybių tvarkos. Šių kopėčių viršuje stoviu aš; pasak mano didžiojo naujatikio (šventojo Pauliaus): Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė (1 Kor 13, 13)!“
Atrodytų, kad tokioje tolimoje praeityje visą laiką ant Sinajaus kalno gyvenusio žmogaus egzistencinis kelias šiandien mums negali būti aktualus? Popiežius Benediktas XVI, užbaigdamas katechezę apie šventąjį Joną Klimaką, išsklaidė šias abejones tokiais žodžiais:
„Man ypač svarbu, kad „kopėčių“ viršūnė, paskutinieji laipteliai, sykiu yra pamatinės, pradinės, paprasčiausios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Jos nėra dorybės, prieinamos vien moraliniams didvyriams, bet visiems pakrikštytiesiems skirta Dievo dovana: jose auga ir mūsų gyvenimas. Pradžia yra ir pabaiga, išeities taškas yra ir tikslo taškas: visas kelias nukreiptas į vis radikalesnį tikėjimo, vilties ir meilės įgyvendinimą. Šiose dorybėse glūdi visas mūsų kopimas aukštyn. Tikėjimas yra pamatinis, nes ši dorybė reiškia pareigą atsisakyti savo arogantiškumo, savo mąstymo, pretenzijos daryti sprendimus vienam, nepatikint savęs kitiems. Toks kelias, siekiant nuolankumo, dvasinės vaikystės būvio, būtinas: privalu įveikti aroganciją, skatinančią sakyti, jog šiame savo XXI amžiuje išmanau geriau negu anie praeityje. Būtina pasitikėti tik Šventuoju Raštu, Dievo žodžiu, nuolankiai išeiti į tikėjimo horizontą ir per tai įžengti į didelę visuotinio pasaulio, Dievo pasaulio, platybę. Šitaip auga mūsų siela, mūsų širdies imlumas Dievui. Jonas Klimakas pagrįstai sako, jog gyventi meile mus įgalina tik viltis, viltis, kuria peržengiame kasdienius dalykus, laukiame ne sėkmės mūsų žemiškomis dienomis, bet galiausiai paties Dievo apsireiškimo. Tik tokioje mūsų sielos platybėje, tik taip save transcenduojant mūsų gyvenimas tampa didelis, ir tik tada galime pakelti kasdienius vargus ir nusivylimus, galime būti geri kitiems nesitikėdami atlygio. Tiktai kai čia yra Dievas, ta didžiulė mano trokštama viltis, galiu kasdien žingsnis po žingsnio eiti gyvenimo keliu ir taip mokytis meilės. Meilėje slypi maldos, Jėzaus asmeninio pažinimo, slėpinys – paprasta malda, kuria vien trokštama prisiliesti prie dieviškojo Mokytojo širdies. O per tai atveriamos mūsų širdys ir iš Jo mokomasi Jo gerumo, Jo meilės. Tad kopkime šiais tikėjimo, vilties ir meilės „laipteliais“ ir taip pasieksime tikrąjį gyvenimą.“
Pagal popiežiaus Benedikto XVI katechezę, skaitytą 2009 m. vasario 11 d. bendrojoje audiencijoje, parengė Giedrius Tamaševičius
