01
03 /
2019
Evangelija pagal Matą 21, 33–46
Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis atsiuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vyni-ninkai ir su šiais pasielgė, kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‚Jie drovėsis mano sūnaus.‘ Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‚Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą.‘ Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir iš-nuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.“ Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: Akmuo, kurį staty-tojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse. Todėl sakau jums: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“ Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo žmonių, nes tie laikė Jėzų pranašu.
Palyginimas apie vynininkus žmogžudžius yra apsuptas kitų dviejų palyginimų. Visus tris sieja sūnaus tema. Pirmasis palyginimas, savitas Mato evangelijai, pasakoja apie du sūnus, kuriuos tėvas kviečia eiti darbuotis į vynuogyną (plg. Mt 21, 28–32). Antrasis taip pat kalba apie sūnų, kuris paklūsta Tėvo valiai, bet yra vynininkų nužudomas. Galiausiai trečiasis palyginimas kalba apie vestuves, kurias karalius iškelia savo sūnui (22, 1–14). Tad nuo darbo vynuogyne pereiname prie vestuvių puotos.
Jėzus pasakė šiuos palyginimus aukštiesiems kunigams, tautos seniūnams bei fariziejams Jeruzalės šventykloje (plg. Mt 21, 23. 45). Viena vertus, tai vieta, apgaubta ypatingos Dievo artumos. Joje Dievas kalba žmogui, o žmogus atsiliepia Jį pagarbindamas. Kita vertus, šventykla tai vieta, kurioje atsiskleidžia giliausi žmonių sumanymai. Būtent čia vyresnieji kunigai bei fariziejai supras, jog Jėzus kalba ne tik jiems, bet ir apie juos. Trys palyginimai pastūmės juos atskleisti jų giliausius sumanymus ir padaryti visa, kas pasakojama palyginime: suimti ir nužudyti Sūnų. Jeruzalės šventykla taps vieta, kur Jėzaus žodis bei gyvenimo tikrovė susikryžiuos, jo žodis taps realybe. Sugrįžkime prie teksto.
Palyginimas apie vynininkus pradedamas pasakojimu apie gerai įrengtą vynuogyną. Jėzaus klausytojai, žydai, galėjo kuo puikiausiai suprasti, apie ką kalba Jėzus, nes šis palyginimas jiems turėjo priminti pranašo Izaijo poemą: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. (Iz 5, 1–2). Šis detalus šeimininko įdėto triūso aprašymas, išreiškia jo begalinį rūpestį ir meilę savo vynuogynui. Jis tikisi, kad metui atėjus, vynuogynas duos gausiai ir gerų vaisių…
Savo palyginime Jėzus taip pat pasakoja apie vynuogyną, kurį namų šeimininkas puikiai įrengia ir kuriame kiekvienas daiktas turi savo vietą ir paskirtį: sumūrija aptvarą, įrengia spaustuvą, pastato bokštą. Viskas sutvarkyta kaip reikiant. Kiekvienas daiktas yra savo vietoje. Vynuogyno savininkas pasamdo ūkininkus rūpintis jo vynuogynu. Jis išnuomoja jiems vynuogyną, nes turi išvykti, tačiau jis ar jo tarnai sugrįš, kad atsiimtų jam priklausančios vaisių dalies. Ir čia netikėtai pasakojimas pakrypsta kita linkme. Jėzus ima kalbėti ne tiek apie vynuogyną, kiek apie vynininkus kurie metui atėjus, nenori atiduoti vaisių. Dar daugiau, jie nori pasisavinti ne tik vynuoges, bet ir patį vynuogyną.
Pirmas dalykas, kuris stebina šiandieniame tekste, yra tas, kad įdėjęs tiek triūso į savo vynuogyną, šeimininkas paveda juo rūpintis kitiems, svetimiems, žmonėms, o pats iškeliauja į svetimą šalį (tas pats graikiškas veiksmažodis panaudotas sūnaus palaidūno išvykimui apibūdinti), tai yra labai toli ir šv. Lukas prideda ilgam… Iškeliavimas šiame palyginime labai svarbus elementas. Kodėl? Todėl, kad visos šios liūdnos istorijos laiką, šeimininkas neaplankys savo vynuogyno. Ar jis sugrįš vieną gražią dieną? Kol kas mes nieko negalime žinoti. Jo sugrįžimas, regis, nenumatytas. Tad, viena vertus, šį iškeliavimą galime aiškinti kaip pasitikėjimą, rodomą vynininkams, kita vertus, kaip išbandymą… ar prisimins vynininkai, kad vynuogynas nėra jų nuosavybė ir kad jie vieną dieną turės grąžinti vaisių dalį?
Atėjus derliaus nuėmimo laikui, maždaug po trejų ar penkerių metų nuo vynuogyno pasodinimo, šeimininkas siunčia savo tarnus (pas pranašą Izaiją, šis terminas gali reikšti pranašus), kad jie atsiimtų vaisius, kurie jam priklauso pagal sutartį. „Vaisiai“ gali reikšti ne tik vynuoges, Senajame ir Naujajame Testamentuose, jie dažnai reiškia gerus veiksmus, kurie kyla iš gilaus gręžimosi Dievop. Turime pripažinti, kad ūkininkai gerai prižiūrėjo vynuogyną, nes jis duoda gausų derlių. Tačiau pritrenkia neįtikėtinas vynininkų žiaurumas. Gal dar būtų suprantama ir pateisinama, kad vynininkai juos išvytų, tačiau jie vienus primuša, kitus nužudo (toks bus ir Jėzaus likimas), trečius užmėto akmenimis. Trys visumos skaičius. Supraskime, kad jie visais įmanomais būdais išniekina tarnus. Šis netikėtas vynininkų žiaurumas atsiskleidžia kaip jų veikimo ir net gyvenimo būdas. Jei vynininkų elgesys mus piktina, tai dar labiau stebina vynuogyno šeimininkas, kuris vėl siunčia tarnų, dar daugiau nei pirma, primygtinai prašydamas atiduoti tai, kas jam priklauso.
Pripažinkime, šeimininko elgesys neįprastas. Jis labiau primena Dievo veikimą pasaulyje, tariamą Dievo nesikišimą į pasaulio reikalus. Dievas pasitiki žmogumi ir patiki jam kūriniją, nors ir žinodamas, kad žmogus gali susprogdinti visą planetą. Dievas tikisi, kad kiekvienas iš mūsų ugdysime gautąjį tikėjimą, nors jam pažįstamos mūsų abejonės ir silpnumai. Dievas rizikuoja patikėdamas mums laisvę, jis laiko mus atsakingais žmonėmis. Jis atsitraukia, iškeliauja, kad mes geriau atsiskleistume sau patiems. Taip ir vynuogyno šeimininko iškeliavimas leis vynininkams parodyti savo tikrąjį veidą.
Paskutinėje scenoje Jėzus palieka ekonominį registrą, tai yra vynuogyną kaip pajamų šaltinį, ir paliečia esminę įsūnystės temą. Šeimininko elgesys žmogiškai žiūrint peržengia visas ribas: jis siunčia savo sūnų, savo tikrą kūną. Lukas ir Morkus, kad sustiprintų šeimininko poelgį, prideda „savo mylimąjį sūnų“. Jis tikisi kad vynininkai, pamatę sūnų, atsikvošės ir bus sugėdinti savo elgesio. Čia vynuogyno savininkas atsiskleidžia kaip tėvas, kuris rūpinasi ne vien vynuogynu ir iš jo gaunamomis pajamomis, bet kaip tas, kuris turi ir kitą interesų ratą, tai yra sūnų, kurio gėris jam rūpi. Tėvas siunčia savo vienintelį mylimąjį sūnų… Tačiau ūkininkai jame mato ne sūnų, o tik įpėdinį, taigi konkurentą, kuriam priklauso palikimas. Jie mato tik tai. Tad ir nusprendžia elgtis atitinkamai, su jiems būdingu žiaurumu: Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė… (39 eil.). Su sūnumi jie pasielgia dar baisiau nei su tarnais: jie išmeta jį laukan ir užmuša, nepalaidoja kūno, bet palieka žvėrims ir maitvanagiams. Tai pats didžiausias paniekinimas, koks tik gali būti. Ši eilutė mūsų žvilgsnį kreipia į mirtį Jėzaus, kuris bus nukryžiuotas už miesto vartų (plg. Jn 19, 17; Žyd 13, 12).
Palyginime vienas pasakojimo elementas lieka keistai nutylėtas. Tai vynuogyno savininko sugrįžimas. Nė vienoje pasakojimo vietoje nebuvo net užsiminta, kad savininkas vieną dieną grįš į savo vynuogyną. Jėzus užbaigia šią istoriją klausimu: Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais ūkininkais? Jėzus tarsi kviečia klausytojus, tai yra tautos seniūnus bei aukštuosius kunigus patiems užbaigti šią keistą istoriją. Šie siūlo įprastinę priemonę: taliono įstatymą „akis už akį, dantis už dantį“. Graikišką ištarą Jis žiauriai nužudys žiauruolius sunku tiksliai išversti į lietuvių kalbą, nes jame slypi veidrodžio atspindžio efektas: (pažodžiui būtų: Jis pikčiausiai nužudys piktadarius). Supraskime: kaltininkui turi būti padaryta lygiai tas pats, ką jis padarė nukentėjusiam. Kadangi elgeisi žiauriai, tad ir nubaustas būsi žiauriai. Tokia yra jų išvada. Tačiau Jėzus, pacituodamas 118 psalmę, atsakymą nukreipia kita linkme: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.
Su šia psalmės citata pereiname į statybų registrą. Cituodamas psalmininko žodžius Jėzus netikėtai ima kalbėti apie akmenis, skirtus statyboms, statytojus. Netinkamas ir atmestas akmuo tampa kertiniu naujam Viešpaties rankomis pastatytam dvasiniam pastatui. Tiek akmuo, tiek ir sūnus, kuris buvo nužudytas už vynuogyno, abu buvo atmesti. Tačiau, kur, sulig aukštaisiais kunigais, sūnaus nužudymas šaukiasi šeimininko keršto ir naujų ūkininkų pasamdymo, Jėzus atsisako keršto logikos, nes smurtas gali pagimdyti tik smurtą. Jis nori pasakyti, kad naujas kūrinys iškils dėka to, kas buvo atmesta.
Jėzaus pasakojimo išvada yra ypatinga tuo, kad Dieviškasis planas žmonijos atžvilgiu vis dėlto neatšaukiamas. Dievas nesako, jog nužudę jo Sūnų žmonės peržengė visas ribas, ir Jis nebenori turėti su jais jokių reikalų. Anaiptol. Dievo meilė ir kantrybė yra neišsemiamos. Sūnaus mirtis tampa naujos meilės sandoros pradžia. Sūnus tampa „kertiniu akmeniu, ant kurio iškyla naujas statinys – Dievo tauta, amžinoji Bažnyčia“. Į naująjį vynuogyną ateis darbuotis nauji vynininkai. Tūkstančiai ir milijonai ateis į vietą tų, kurie neišnaudojo unikalios gyvenimo progos; naujieji vynuogyno paveldėtojai – Tėvo vaikai – kyla iš visų žemės giminių. Žydai anaiptol neatmetami, jie pirmieji pakviesti. Mes visi pakviesti sekti paskui Sūnų ir džiaugiamės girdėdami Dievo žodžius: „Tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas.“ (Gal 4, 7)
Kas yra tas naujas kūrinys? Tai Dievo Karalystė, kuri ateina Jėzaus asmenyje. Bet Jis priduria: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. Kodėl Dievo Karalystė bus atimta iš aukštųjų kunigų? Gal todėl, kad sumanę nužudyti Jėzų, jie vylėsi pasisavinti Dievo Karalystės slėpinį… Bet ar aukštieji kunigai galėjo numanyti, kad būdami Šventojo Rašto žinovai ir sargai, tai yra tie, kurie turėjo nešti žmonėms gyvąjį Dievo žodį, jie taip pat priklauso Dangaus Karalystei? Iš Jėzaus atsakymo suprantame, kad ne. Jėzus skelbia, jog Dievo Karalystės negalima pasisavinti. Kodėl? Todėl, kad Ji yra Dievo dovana. Dar daugiau: Karalystė ir Jėzaus asmuo yra viena. Dievo Karalystė ateina jo asmens pavidalu. Todėl kas priima Karalystės slėpinį kaip dovaną, tas priima į savo širdį patį Jėzų. Ir tik tas, kuris priėmė Dievo Karalystės dovaną į savo širdį, tik tas galės duoti gausių vaisių.
Ką reiškia „duoti vaisių“? Kad galėtume duoti vaisių, visų pirma turime tapti vynmedžiu. Jono evangelijoje Jėzus sako, kad Jis pats yra Vynmedis, o mes šakelės. Kad taptume vaisingu vynmedžiu ir duotume gausių vaisių, turime pasilikti Kristuje. Pasilikti Jėzuje reiškia apsigyventi Jame ir leisti Jam apsigyventi mumyse. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių. Pasilikdami Jame, nešame vaisių, tai yra teikiame gyvybę kitiems. Visa gyvybė kyla iš Jo ir per Jį, teka per mus, Jo šakeles, kurios, vynmedžio syvų maitinamos, gali brandinti vynuoges. Tie vaisiai – tai gyvenimas, kurį mes pašaukti dalyti kitiems. Ne vieni mes ir ne vienas Jėzus, bet kartu, Jis mumyse ir mes Jame. Per maldą, per iš širdies kylančius žodžius, per pasiaukojimą mes teikiame gyvenimą kitiems, apsčiai jį dalijame.
Pasilikti Jėzuje ir nešti gausių vaisių reiškia taip pat mylėti vienam kitą paties Jėzaus meile. Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. O Kristaus meilė pasireiškė tuo, kad Jis atidavė savo gyvybę, kad mes gyventume. Mylėti kitus, kaip Jėzus myli, reiškia nuolankiai jiems tarnauti, padėti augti tiesoje ir meilėje, teikti pirmenybę kito labui, o ne savo interesams. Priimti sunkumus, pavojus ir net mirti, kad kiti galėtų gyventi ir augti meilėje.
Priimkime Dievo Karalystę kaip dovaną ir tapkime į Jėzaus vynmedį įskiepytomis šakelėmis, nešančiomis pasauliui meilės ir gyvenimo vaisius. Dovanai gavome, dovanai ir duokime.
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB
