15
04 /
2019
Prieš 600 metų, 1419 m. balandžio 5 d., mirė šv. Vincentas Fereras. Ketvirtasis kilmingų tėvų sūnus gimė (sakoma, be gimdymo skausmų) 1350 m. Valensijos karalystėje (dab. Ispanijoje) ir buvo pavadintas Valensijos globėjo šv. kankinio Vincento vardu. Jis anksti pasižymėjo gabumais (būdamas vos keturiolikos pradėjo filosofijos ir teologijos studijas) ir uoliu tikėjimo gyvenimu (šelpė vargšus, pasninkavo trečiadieniais ir penktadieniais, mėgo mąstyti apie Kristaus kančią). Sulaukęs devyniolikos, įstojo į Brolių pamokslininkų (dominikonų) ordiną; įveikęs kliūtis ir pagundas mesti vienuolinį gyvenimą, sėkmingai užbaigė naujokyną ir davė vienuolio įžadus. Vincentas priėmė kunigo šventimus, baigė studijas ir kurį laiką dėstė, tačiau labiausiai pasižymėjo kaip Avinjono popiežių rėmėjas ir ugningas liaudies misijų pamokslininkas.
1378 m. kardinolams išrinkus du besivaržančius popiežius (Urboną VI Romoje ir Klemensą VII Avinjone), Vincentas Fereras pasisakė už pastarąjį (antipopiežių), būdamas įsitikinęs, kad Urbonas VI buvo išrinktas neteisėtai – priešingai nei dominikonė tretininkė šv. Kotryna Sienietė, kuri karštai rėmė Romos popiežių. Vincentas stojo tarnauti aragoniečiui kardinolui Pedro de Luna, kuris 1394 m. buvo išrinktas antruoju Avinjono antipopiežiumi – Benediktu XIII. Vis dėlto gyvenimo pabaigoje, kai Benediktas XIII prarado Prancūzijos karaliaus ir daugelio savo rėmėjų kardinolų paramą, o Vakarų Bažnyčios skilimą siekiantis įveikti Konstanco susirinkimas jį atstatydino ir ekskomunikavo kaip schizmatiką, Vincentas Fereras ragino Aragono karalių Ferdinandą I neberemti šio Avinjono antipopiežiaus. Ilgus metus besitęsusį Bažnyčios pasidalijimą Vincentas Fereras išgyveno skausmingai – galbūt tai atsiliepė ir jo sveikatai.
Paveiksluose šv. Vincentą dažnai regime su liepsnojančiu liežuviu ir / arba trimitu, stovintį pamokslininko katedroje. Šie ženklai atskleidžia dar vieną svarbią Vincento Ferero asmenybės pusę – ugningo pamokslininko, sakoma, per 21 metus apkeliavusio Angliją, Škotiją, Airiją, Prancūziją, Šveicariją, Italiją, Kastiliją ir Aragoną, apaštalavimą. Vienas iš šv. Vincento misijos vaisių – nemažo skaičiaus žydų atsivertimas į Kristaus tikėjimą; kokiomis priemonėmis tai buvo pasiekta, nėra visiškai aišku.
Avinjono antipopiežių patarėjo ir Europos misionieriaus šlovė Vincentui Fererui suteikė ypatingo autoriteto ano meto visuomenėje. 1410 m. jis buvo išrinktas vienu iš arbitrų Aragono karalystės sosto paveldėjimo byloje, kurią laimėjo būtent Vincento remiamas kandidatas. 69 metų sulaukęs pamokslininkas mirė kelionėje – Bretanėje, Prancūzijos regione – ir buvo palaidotas Vano (Vannes) miesto katedroje. Jo gyvenimo ir dorybių garsas paskatino popiežių Kalikstą III paskelbti Vincentą Fererą šventuoju 1455 m., praėjus 36 metams po jo mirties. Lietuvoje šv. Vincento Ferero vardu pavadinta Degučių (Šilutės r., Telšių vyskupija) bažnyčia – viena iš geriausiai išlikusių XVIII a. medinių šventovių, vienintelis Lietuvoje trikampės formos medinis sakralinis pastatas.
Prieš 300 metų, 1719 m. balandžio 7 d., mirė Jonas Krikštytojas Salietis (Jean Baptiste de la Salles). Šis šventasis, kaip ir šv. Vincentas Fereras, kilęs iš kilmingos šeimos ir nugyvenęs panašios trukmės (67 metų) gyvenimą, pasižymėjo katalikiško švietimo ir ugdymo srityje kaip šiai veiklai pasišventusios vienuolinės bendruomenės kūrėjas. Gimęs Reimse, vos 16 metų sulaukęs tapo vietos katedros kanauninku. Įstojo į garsiąją Šv. Sulpicijaus kunigų seminariją Paryžiuje, tačiau mirus tėvams kuriam laikui turėjo ją palikti, kad pasirūpintų savo jaunesniais broliais ir seserimis. Įšventintas kunigu, gimtajame Reimse tarnavo Kūdikėlio Jėzaus seserų, tarnaujančių ligoniams ir auklėjančių neturtingas mergaites, kapelionu. Čia sutikęs pasaulietį Adrianą Nielį (Nyel), padėjo jam įkurti mokyklą vargšams Reimse. Vargšų mokymo reikalas Joną Krikštytoją Salietį nepastebimai įtraukė į šią veiklą vis labiau ir labiau. Jis pats sakėsi nenumatęs, kuo galiausiai tatai baigsis – ir jei būtų žinojęs, nebūtų drįsęs to imtis… Viskas prasidėjo nuo pagalbos vargstantiems mokytojams: nusprendęs pamokyti juos stalo manierų, o kartu ir suteikti jiems įkvėpimo darbe, Jonas Krikštytojas ėmė kviesti juos į savo namus pietauti. Po metų jis pakvietė mokytojus apsigyventi savo namuose; tai sukėlė priešišką kilmingų giminaičių reakciją. Praradęs gimtuosius namus, Jonas Krikštytojas apsigyveno su mokytojais išsinuomotame name, atsisakė Reimso kanauninko vietos, pardavęs palikimą pinigus paskyrė bado kankinamiems Šampanės provincijos vargšams ir galiausiai (1684 m.) įkūrė neturtingųjų mokymui pasišventusią vienuolinę bendriją. „Krikščioniškų mokyklų broliai“ (FSC) buvo pirmoji katalikų vyrų pasauliečių (t. y. ne dvasininkų) bendruomenė, atsidėjusi švietimo darbui, o 1685 m. Reimse įkurta mokykla – pirmoji istorijoje mokytojų rengimo įstaiga.
1725 m., jau po Jono Krikštytojo Saliečio mirties, jo įkurtai vienuolinei bendruomenei buvo suteiktos popiežiaus teisės; pats steigėjas popiežiaus Leono XIII buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1900 m. – šventuoju. 1950 m. popiežius Pijus XII paskelbė jį jaunimo mokytojų globėju. Dabar visuose žemynuose veikianti didžiulė Jono Krikštytojo Saliečio šeima (Krikščioniškų mokyklų broliai, kelių kongregacijų seserys, afilijuoti nariai…) administruoja pradines, vidurines, žemės ūkio, profesinės technikos, prekybos, verslo, pataisos mokyklas, mokytojų rengimo įstaigas ir rekolekcijų namus.
Prieš 100 metų, 1919 m. balandžio 4 d., mirė šv. Pranciškus Marto, o 1919 m. balandžio 28 d., pradėta statyti Apsireiškimų koplyčia Fatimoje. Šv. Pranciškus, aštuonmetis berniukas, buvo vienas iš trijų vargšų beraščių portugalų vaikų, patyrusių Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Fatimoje 1917 m. (drauge su jaunesne seserimi Jacinta ir vyresne pussesere Liucija). Jis buvo muzikalus, linkęs į apmąstymus vienatvėje; ir po regėjimų mėgo melstis vienas, sakydamas, kad tai paguos Jėzų dėl pasaulio nuodėmių. Pasaulį užklupus ispaniško gripo pandemijai, Pranciškus pirmasis iškeliavo pas Viešpatį, nesulaukęs nė vienuolikos metų; po kurio laiko, nesulaukusi nė dešimties, brolį nusekė ir jaunesnė sesuo Jacinta. Šiedu šventieji (palaimintaisiais paskelbti 2000 m., šventaisiais – 2017 m.) yra jauniausi Katalikų Bažnyčios šventieji ne kankiniai.
Mažą medinę koplytėlę Marijos apsireiškimų vietoje Fatimoje ėmėsi statyti vietos žmonės, tyliai pritariant tenykščiam klebonui; Bažnyčios hierarchai šios iniciatyvos atžvilgiu laikėsi neutraliai. Trečiųjų Apsireiškimų metinių proga, 1920 m. gegužės 13 d., piligrimai koplytėlėje pastatė Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, o 1921 m. spalio 13 d. čia paaukotos pirmosios Mišios. 1922 m. kovo 6 d. pirmoji koplytėlė buvo susprogdinta piktavalių asmenų. 1922 m. pradėtas bažnytinis Fatimos apsireiškimų tyrimas, 1923 m. koplytėlė atstatyta, o 1928 m. padėtas mūrinės bazilikos ir kolonados kertinis akmuo. Dabartiniame šventovės komplekse esanti Apsireiškimų koplyčia iki šiol žymi tikslią nepaprasto įvykio vietą.
Prieš 100 metų, 1919 m. balandžio 23 d., pradėta Rusijos Stačiatikių Bažnyčios šventųjų relikvijų atidarymo kampanija. Tą dieną Rusijos bolševikų valdžia (ČK ), kovodama su prietarais, t. y. plataus masto piligrimystės prie šventųjų relikvijų praktika, paskelbė dekretą, kuriuo nurodyta, dalyvaujant stačiatikių dvasininkams, partijos atstovams ir gydytojams, ištirti visus Sovietų Rusijos teritorijoje esančius šventųjų palaikus. Šį nutarimą 1919 m. liepos 30 d. patvirtino Liaudies komisarų taryba; ji nurodė likviduoti relikvijų kultą kaip barbarišką paprotį. 1919–1920 m. beveik 100 šventųjų palaikų buvo paimta į valstybės muziejus; dalis jų dingo be pėdsakų. Polocke gerbiami katalikų šventojo (tuomet – palaimintojo), Lietuvos provincijos jėzuito Andriejaus Bobolės palaikai taip pat pateko į Medicinos muziejaus Maskvoje fondus; tik įsikišus Šventajam Sostui leista juos privačiai išgabenti į Romą.
Dr. Liudas Jovaiša
