Šv. Juozapas su vaikeliu Jėzumi

Gegužės 1 d. Bažnyčia mini šventąjį Juozapą Darbininką. Šventė, popiežiaus Pijaus XII įsteigta 1955 m. kaip atsvara plintančiai ateistinei propagandai tarp dirbančiųjų, turėjo atkreipti dėmesį į darbo, kaip dieviškojo žmogaus pašaukimo, prasmę. Paskelbtas šventės titulas buvo „Šv. Juozapo Darbininko ir Švč. Mergelės Marijos Sužadėtinio iškilmė“. Po 1969 m. liturginės reformos ši diena liko mažesnės liturginės svarbos – nebe iškilmė, o minėjimas, tačiau pasitikėjimas šv. Juozapo dangiškąja pagalba dirbančiam žmogui ir pamaldaus rūpestingo šeimos išlaikytojo pavyzdys tikintiesiems išliko reikšmingas. „Žmogaus darbas, ypač rankų darbas, Evangelijos labai pabrėžiamas. Kartu su Dievo Sūnaus žmogiškumu jis yra priimtas į įsikūnijimo paslaptį ir ypatingu būdu atpirktas. Savo varstotu, prie kurio dirbo kartu su Jėzumi, Juozapas žmogaus darbą priartino prie atpirkimo paslapties,“ – rašė popiežius Jonas Paulius II Apaštališkajame paraginime Redemptoris Custos apie šv. Juozapo asmenį ir misiją Kristaus ir Bažnyčios gyvenime.

Žurnalo viršelyje publikuojamo paveikslo „Šv. Juozapas su vaikeliu Jėzumi“ tiesiogiai negalėtume sieti su atpirktojo darbo tema, tačiau ta proga verta prisiminti, kad Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo vaisiai – sukultūrinta gamta, derlius – ne kartą pasirodo Senojo ir Naujojo Testamento išganymo simbolikoje. Pirmajame paveikslo plane pavaizduoti granatai ir vynuogės. Granatas – Pažadėtosios žemės vaisingumo simbolis, granatų sėklų skaičius (613) atitinka judaizmo įsakymų skaičių. Krikščionybėje granatas simbolizuoja Kristaus mirtį ir prisikėlimą (idėja atėjusi iš antikinio Hado ir Persefonės mito), amžinąjį gyvenimą, taip pat Kristaus aukos nešamą dvasinį vaisingumą, Bažnyčią (vaisiaus sėklos simbolizuoja daugybę jo narių). Vynuogės – mesijinis simbolis Senajame Testamente ir krikščionių Eucharistijos ženklas. Abu vaisiai – žmogaus įdėto darbo rezultatas ir žemiškojo maisto šaltinis – religinėje simbolikoje tarpusavy susiję, abu nurodo į kančią ir išaukštinimą: prieš tapdami gėrimu yra sunaikinami (suspaudžiami), pažeminami, kad būtų išaukštinti ant karalių stalo.

Šv. Juozapas, viena iš „tyliųjų“ Evangelijos figūrų, Bažnyčios pamaldumo tradicijoje pasirodė gana vėlai: Rytų Bažnyčioje – V a., Europoje – VIII–X a. Labiau šio šventojo kultas išplinta tik XV a., o1479 m. Juozapo vardas įtrauktas į Romos kalendorių (Romos mišiole atsiranda šv. Juozapo šventei skirti liturginiai tekstai). Atskirai šiam šventajam skirtų paveikslų tuo metu nekurta, jo figūra paprastai vaizduota Apreiškimo, Jėzaus gimimo ar apokrifinėse Jėzaus vaikystės bei Švč. Mergelės Marijos gyvenimo scenose. Tačiau Juozapo vaidmuo šiuose atvaizduose pasyvus, o jeigu šventasis rodomas dirbantis, paprastai jo veiksmai tik papildo pagrindinės scenos teologinę prasmę. Prisiminkime Roberto Kampeno (Robert Campin, 1375–78 – 1444) Merodės triptiką: Juozapas pavaizduotas gaminantis spąstus, nes vėlyvųjų viduramžių simbolikoje Kristaus įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo paslaptis – spąstai nelabajam.

XV– XVII a., klostantis Šventosios Šeimos gerbimo tradicijai, vis labiau ryškėja šv. Juozapo, kaip šeimos globėjo ir svarbiausio Jėzaus mokytojo, vaidmuo. Pamaldumas šventajam augo visoje potridentinėje Europoje. 1621 m. popiežius Grigalius XV (1621–1623) Juozapo Išpažinėjo dieną, minimą kovo 19-ąją, paskelbė privaloma švente. Nuo XVII a. daugėja Šventosios Šeimos arba atskirų šv. Juozapo su vaikeliu Jėzumi atvaizdų, kuriuose atsispindi įvairūs jo gerbimo aspektai – kaip sužadėtinio, globėjo, mokytojo, skaistaus ir kontempliatyvaus gyvenimo sergėtojo. Rečiau pasitaiko kūrinių, kuriuose šventasis vaizduojamas dirbantis medžio darbus arba mokantis šio darbo paauglį Jėzų. Tačiau šiuo laikotarpiu sukuriamas tipinis atvaizdas, kuriame šventasis vaizduojamas visu ūgiu, beveik visada kaire ranka laikantis kūdikį Jėzų, o dešinėje – leliją, skaistumo simbolį. Dažnas atributas, kurį matome ir viršelio paveiksle – lazda, stebuklingai pražydusi migdolo žiedais (pagal Jokūbo protoevangelijoje papasakotą istoriją – Dievo išrinkto Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio ženklas).

Šv. Juozapo asmuo – svarbus dvasinis autoritetas pranciškonų, dominikonų, jėzuitų, karmelitų vienuoliams. Jo skaistus gyvenimas, gebėjimas išgirsti Dievo paraginimus ir klusnumas juos vykdant įkūnijo skaistaus, klusnaus ir kontempliatyvaus vienuoliško gyvenimo siekiamybę. Dėl vienuolynų įtakos pamaldumas šv. Juozapui ypač prasiveržė XVII a. Italijoje ir Ispanijoje. Kaip tik tuo metu ir buvo sukurtas viršelyje matomas paveikslas „Šv. Juozapas su vaikeliu Jėzumi“, dabar saugomas Madrido Prado muziejuje. Jo autorius – Sebastijanas Martinesas Domedelis (Sebastián Martínez Domedel; 1615–1667), dirbęs daugiausia Andalūzijoje ir Madride, – savo laiku buvo tarp svarbiausių XVII a. vidurio Ispanijos dailininkų, gaudavusių karališkojo dvaro užsakymus, bet dėl neaiškių priežasčių liko beveik užmirštas. Dabar, atrandant vis naujų duomenų apie šį tapytoją, jo gyvenimas ir kūryba itin domina meno tyrėjus. Vertinamas kaip aukšto profesionalumo, bet kiek eklektiškos stilistikos menininkas, derinęs savo kūriniuose įvairių amžininkų įtakas, S. M. Domedelis yra puikus Ispanijos baroko dailės tendencijų „veidrodis“. Ispaniškoje kontrreformacijos tapyboje ypač buvo ryški intensyvaus, net drastiško natūralizmo kryptis, kurią dar stiprino su tapytojais bendradarbiavę skulptoriai. Dažnai tapytojai buvo rengiami ir kaip skulptūrų polichromuotojai: jų kartu su skulptoriais atlikti tobulai gyvą kūną imituojantys šventųjų asmenų atvaizdai buvo itin įtaigūs ir sukrečiantys savo fizine realybe.

Sebastijano Martineso Domedelio paveiksle, nutapytame apie 1650 m., taip pat jaučiamas šis fizinio ir psichologinio realumo siekis. Meistriškai perteikta sykiu griežta ir švelni šv. Juozapo, sulaikančio vaiko ranką, veido išraiška. Senesnį ikonografijos variantą atspindintis žilas barzdotas šventasis globėjas, patikli ir kartu išdykėliška kūdikio laikysena parodyti taip natūraliai ir jaukiai, kad galima pamiršti šio paveikslo religinę prasmę ir džiaugtis vien nuostabiai atskleistu subtiliu asmenų bendravimu. Vis tik žemiškasis paveikslo aspektas sukuria tam tikrą dviprasmiškumą. Viskas atrodo įtikinamai buitinėje plotmėje – vaikas tiesia rankutę į vaisių krepšį, turbūt dėl kažkokių suprantamų priežasčių tėvas jį sulaiko. Bet žinant, kad vaisiai yra būsimos Jėzaus atperkamosios aukos ir išganymo simboliai, šis šventojo gestas kelia klausimų. Kodėl šv. Juozapas Jėzų sustabdo? Ar kad jam pačiam nėra atskleista Išganytojo kančios būtinumo paslaptis (juk Juozapui nereikės regėti jo kryžiaus mirties)? Gal jam leista pasilikti viltingame nežinojime ir tiesiog žemiškojo globėjo vaidmenyje?

Jei pasidairytume į kitus atvaizdus, dažniausiai – Dievo Motinos su kūdikiu Jėzumi, kur jis rodomas su būsimos kančios, atpirkimo ir išaukštinimo ženklais (vaisiais, augalais, gyvūnais ar kitais atributais), juose vaikelis vaizduojamas laikantis arba tiesiantis į juos rankas, o motina padedanti ar bent nesulaikanti.Tokie paveikslai kalba apie Dievo Motinos artimą dalyvavimą išganymo paslaptyje, dalijimąsi kančia ir džiaugsmu. Šią buvimo kartu, būsimos kančios kontempliacijos nuotaiką paprastai atspindi ir daugelis šv. Juozapo su vaikeliu Jėzumi atvaizdų, sukurtų Domedelio amžininkų. „Magnificat“ 2016 m. kovo mėnesio numeryje spausdinta publikacija apie Džiuzepės Riberos (José de Ribera; 1591–1652 m.) paveikslą, kuriame šv. Juozapas vaizduojamas įsiklausęs į Dievo balsą ir dvasinėje pagavoje nujaučiantis būsimą Jėzaus kančią (staliaus darbo įrankiai tampa užuomina į Golgotos Kryžių). Muriljo (Bartolomé Esteban Murillo; 1617–1682), Almansos (Alonso Cano de Almansa; 1601–1667) ir kitų XVII a. ispanų menininkų darbuose taip pat matome Juozapą,vienaip ar kitaip lydintį Jėzų link misijos išpildymo, ruošiantį ir palaikantį jį šiame kelyje. Dalyje tokių darbų turbūt neatsitiktinai abu – tėvas ir paaugęs sūnus – dėvi purpurines (tiksliau, violetinio atspalvio) tunikas, kaip galimą užuominą į būsimą auką, gedulą. Aukso spalvos Juozapo apsiaustas, paprastai sutinkamas šio laikotarpio ispanų tapyboje, primena jo karališką (Dovydo giminės) kilmę, parodo jį kaip visų Senojo Testamento karalių ir išrinktosios tautos vilčių nešėją.

Šie aprangos atributai matomi ir S. M. Domedelio paveiksle. Juozapas, kaip saugotojas, globėjas ir Senosios Sandoros karalių giminės atstovas, dalyvauja dieviškame kančios ir išganymo plane. Bet jo neskubina. Pirmiausia jis turi saugoti vaiką. Turi dar jį parengti, išauginti. „Taip, tai bus tau skirta. Bet ne dabar.“ Šiame sustabdytame momente atsiskleidžia Juozapo žmogiškosios misijos dramatiškumas. Kol kas jis dar pats turi nešti visą atsakomybę, palinkęs nuo senatvės ar nuo šios naštos sunkumo, už jo nugaros – tamsūs šešėliai. Pavaizduota Juozapo ir vaikelio Jėzaus scena iš pirmo žvilgsnio yra kasdieniška, o iš tiesų pilna įtampos ir nežinojimo tamsos, nevienareikšmiška, reikalaujanti įsigilinimo. Tai būdinga geriausiems baroko dailės pavyzdžiams, atskleidžiantiems tikinčio žmogaus vidinio gyvenimo sudėtingumą.

Jurgita Sprindžiūnienė

• «
• »