01
05 /
2019
Jėzus kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“ Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.“
„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda. Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“. (Mt 7, 13-15)
Ankšti vartai: kas tai? Jėzus sako – „Aš esu vartai“ – su visu tikrumu – ankšti vartai. Tačiau ir toliau išlieka klausimas kokia prasme Jis yra ankšti vartai? Jėzus yra siauras, reikalaujantis daug pastangų perėjimuasas yra sunkiausia žmogui? Pripažinti tiesą apie save ir ją išpažinti. Mes dedame milžiniškas pastangas tam, kad pasirodytume kažkuo kitu nei iš tiesų esame ir užsisklendžiame savyje kurdami išorėje tokį paveikslą, kuris yra niekuo kitu kaip tik išsvajotu melu. Kuo gilesnis yra Jėzaus pažinimas tuo labiau jis mus veda į nenumaldomą konfrontaciją su skausminga tiesa apie mus – tik ji mus gali išlaisvinti iš melo.
Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. (Mt 16,17-19)
Tas, kuriam buvo patikėta tokia valdžia, pirmiausiai pats turėjo būti išmėgintas, kad būtų gailestingas kitiems. Didžiausiu pavojumi yra turėti valdžią be gailestingumo. Tai šėtoniška valdžia. Tam kad būtume gailestingi, pirmiausiai mes patys turime patirti gailestingumą. Tai yra neįkainuojama patirtis: atpažinti, kad esame pasimetę ir vietoj bausmės… patirti gailestingumą. Petras sekdamas Jėzų turėjo anksčiau ar vėliau turėjo pereiti pro ankščią savo neištikimybės patirtį ir nepelnyto Dievo gailestingumo patyrimą.
Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. (Jn 18, 15-16) Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko. (Mt 26, 74-75) Įėjo ir išėjo!
Galbūt Petras iš tiesų įėjo į Kajafo kiemą pro ankštus vartus ir tuomet kai pamatė tiesą apie save ir ją išgirdo iš savo paties lūpų išėjo laukan. Dabar jis jau viską apie save žinojo. Trys buvimo su Jėzumi metai nedavė jam tiek šviesos kiek yprastai tamsoje tylinčio paukščio giesmė. Ką mes pamatysime kai atsistosime prieš savo vartus? Vartai, apie kuriuos kalba Jėzus yra tiesos vartai apie mus, tai ankšti vartai, pro kuriuos mes sunkiai ir nenorom spraudžiamės. Šiuose vartuose mes galime įsitikinti, kad nekartą buvome išsižadėję Jėzaus. Klystame manydami, kad esame ištikimi, nes kai ateina išbandymas pro ankštai sukąstus dantis teišspaudžiame: „Aš Jo nepažįstu!“
Petras nepažinojo savęs. Dar prieš keletą valandų jis iškilmingai deklaravo Jėzui, kad niekada jo neišsigins, dabar jau prisiekinėja, kad Jo nepažįsta. Mes norėtume būti tikrais žmonėmis, turinčiais savo įsitikinimus, užtikrintas vertybes, tvirtus charakterius ir riterišką taurumą, tačiau visa tai yra tik svajonė ir graži siekiamybė. Petras nėra nei blogesnis nei geresnis už mus, tai mes vis dar nepažįstame savęs ir dėl to nežinome kam esame iš tiesų pajėgūs. Aš nepažįstu žmogaus, kurį matau veidrodyje, o ką jau kalbėti apie Tą, kuris yra Tėvo veidrodžiu.
Jėzus vadina save Vartais: „Aš – avių vartai“. (Jn 10, 7) „Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis…“ (Jn 10, 9)
Simbolinė vartų prasmė ženklina išėjimą. Tai išėjimas iš sunkios padėties iš beviltiško uždarumo. Vartai – tai taip pat įėjimas, tai galimybė pasiekti kažką viduje. Mes kartais sakome, kad kažkas „įėjo į save“ arba „išėjo iš savęs“. Jėzus yra ĮĖJIMO VARTAI tiems, kurie gyvena susvetimėję, tapo svetimi sau patiems, iš kitos pusės Jėzus yra IŠĖJIMO VARTAI tiems, kurie užsidarė savyje, gyvena izoliacijoje, savęs ir gyvenimo baimėje.
Jėzaus laikais vartai turėjo mūsų laikmečio rotušės ir teismo funkcija. Miesto vartuose buvo sudaromos stambios prekybinės sutartys, priimami sprendimai lemiantys viso miesto likimą ir vykdavo teismai. Neretai tai buvo stipriai įtvirtinta gynybinė konstrukcija. Vartai – tai ir miesto riba, skirianti saugų miesto vidų nuo nesaugaus išorinio pasaulio. Jeigu vartuose vykdavo teismai, vadinasi, Jėzus nori kad mes Jo pavyzdžiu įeitume į save, Jis nori kad mes įvertintume save pačius, kad pažintume tiesą apie mus pačius ir ją išpažintume. Kaltės jausmas yra sunkiausiu jausmu: negalėdami jo pakelti mes sau meluojame pačiu pavojingiausiu būdu. Siekdami išvengti kaltės jausmo mes ne tik bėgame nuo Jėzaus, bet ir bėgame nuo mūsų pačių. Tokiu būdu pakliūname į pavojingiausią susvetimėjimą – nustojame būti savimi ir tampame veidmainiais! Retai pasitaiko žmonių, kurie save perdėm kaltintų, kur kas dažniau galima sutikti tų, kurie sumaniai save pateisina. Tačiau tiek viena, tiek kita yra rimtas nusižengimas tiesai. Esame tuo, kuo esame tik tuomet, kai priimame visą tiesą apie save.
Galima prisiminti dar vieną apaštalo Petro lemtingą perėjimą pro vartus. Nežinia ar į Alyvų sodą reikėjo įeiti pro vartus, bet čia prasidėjo tikri „perėjimai“, pro kuriuos Petras turėjo prasisprausti. Visi vartai pro kuriuos jis vaikščiojo kartu su Jėzumi buvo pereiti, bet čia, Getsemanėje, prasidėjo rimti sunkumai. Getsemanės sodas – tai tarsi rojaus priešprieša, kuris su visu tikrumu turėjo įėjimą ir išėjimą.
Rojaus sode prasidėjo „laiminga kaltė“, todėl buvo sodas už Kedrono (hebr. CEDAR – prieblanda) tam, kad naujojo Adomo – Kristaus „nelaimingas nekaltumas“ įvestų mus ten iš kur buvome išvaryti. Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą. (Jn 18, 1-2) Tačiau pastarasis neįėjo kartu su Jėzumi į sodą. Judo užteko žinoti apie šią vietą. Žinios yra pagundų pagunda, kaip taikliai pastebi Emmanuel Levinas. Kažką pažinoti, tai nereiškia jį mylėti arba su juo sugyventi. Gėrio ir blogio pažinimo medis mezgantis žinojimo vaisius, galbūt todėl ir buvo pavojingas žmogui, jog teikė jam pažinimą apie tai, ko žmogus neturėjo. Judas žinojo tą vietą, tačiau neįėjo į ją tol, kol neatėjo kartu su sargybiniais. Daugelis žmonių žino, kur yra šventovė, žino kada vyksta pamaldos, tačiau toje vietoje nesilanko.
Tą valandą, kai Jėzus atėjo su savo mokiniais į sodą, visi prakeiktų žmonijos įvykių atributai buvo apversti aukštyn kojomis – nuodėmės prakeiksmas turėjo būti išvarytas tais pačiais vingiuotais takeliais, kuriais kaip gyvatė įšliaužė į mūsų gyvenimą. Petras girdi žodžius: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo!” (Mt 26, 52) Po to, kai Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš rojaus, Dievas pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją. (Pr 3, 24)
Tai buvo dar vieni nepaprastai ankšti Petro gyvenimo vartai, pro kuriuos jam reikėjo prasibrauti – keršto ir pergalės atsisakymo vartai. Petrui ir pirmajam Naujosios Sandoros kunigui reikėjo susitaikyti su pralaimėjimu. O jei jis per tai perėjo, kas tuomet laukia manęs? Ko aš tikiuosi?
Pasirodo, aš ne visuomet turėjau tokį sekimo paskui Kristų supratimą, koks dabar iškyla mąstant šį evangelijos tekstą apie Jėzaus vartus. Kunigystės pradžioje įsivaizdavau, kad viskas bus taip kaip aš numačiau, o dabar niekas taip kaip man reikia nesiklosto, bet tikiu, kad klostosi taip, kaip reikia Dievui. O tai reiškia, kad dažniau turiu patirti gėdą, nei garbę. Primicijų dieną žengiant pro bažnyčios vartus, atrodė, kad štai dabar prasidės pilnas gyvenimas, tačiau labai greitai prasidėjo aštri konfrontacija su tikrove ir savo ambicijų marinimas. Turėjau slėpti savo kalaviją ten, kur buvo ir eiti už Kajafo vartų, kur graudžiai verkiama. Michael Ball teigia, kad mūsų dorybės gali mus kur kas radikaliau atskirti nuo Jėzaus nei mūsų nuodėmės. Skamba paradoksaliai, bet tokios nuodėmės kaip Dievo išdavystė leidžia mums pažinti tiesą, kokie mes iš tiesų esame, tuo tarpu dorybės gali tapti pavojingais spąstais taip kaip tai buvo fariziejų atveju. Sakau tai ne tam, kad paskatinčiau į nuodėmę, bet tam, kad nemanytume, jog esame be nuodėmės. Velykų – Paschos perėjimo džiaugsmas yra tuo didesnis kuo drąsiau žengiame į mirtį melui ir nuodėmei pasitikėdami Jėzaus tiesos gailestingumu.
Kun. Vladimiras Solovej
Pabradės Švč. Mergelės Marijos, Šeimos Karalienės parapija
