01
06 /
2019
Kalno pamokslas, prasidėjęs palaiminimais (plg. Mt 5, 1–12), kuriais Jėzus paskelbė savo netikėtą gyvenimo programą, Evangelijoje pagal Matą apima tris ilgus skyrius. Juose evangelistas išskiria šešias antitezes arba prieštaras tarp Mozės Įstatymo („jūs esate girdėję…“) ir naujojo Jėzaus Įstatymo („o aš jums sakau…“). Toks Jėzaus kalbėjimo būdas darė didelį įspūdį žmonėms, nes pasakymas „o aš jums sakau…“ nurodo į dieviškąjį autoritetą, į Dievą, kuris yra Įstatymo versmė. „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.“ (Mt 5. 17)
Fariziejai ir šiaip pamaldūs žydai stengėsi laikytis viso Įstatymo ištisai – ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami Įstatymo svarbą Izraelio tautos gyvenime Jėzaus laikais jie pastūmėjo daugelį žydų į kraštutinį religinį uolumą, tai yra į laikymąsi raidės, o ne Įstatymo dvasios. Kad būtum teisus, tobulas, turėjai išpildyti visus Įstatyme užrašytus 613 paliepimų. Babilono Talmude (Talmud Bavli), kuris buvo baigtas rašyti Babilono rabinų akademijose VI a. po Kristaus, taip rašoma: „Rabis Simlajas paskelbė: Mozei perteikta 613 paliepimų; 365 (draudimai) atitinka saulės metų dienas, o 248 (įsakymai) atitinka žmogaus sąnarius. Po to atėjo Dovydas ir sumažino iki 11 […]. Po to atėjo Izaijas ir sumažino iki 6 […]. Po to vėl atėjo Izaijas ir sumažino iki vieno […]. Po to dar atėjo Habakukas ir sumažino iki vieno, nes parašyta: teisus žmogus gyvena savo tikėjimu (Hab 2, 4)“[1]
Kas yra tas Įstatymas, kurį žydai vadina Tora, o Jėzus ateina ne panaikinti, bet įgyvendinti? Hebrajų kalboje žodis Tora kyla iš veiksmažodžio jara, reiškiančio šaudyti, paleisti strėlę iš lanko. Mokydamas mokytojas stengiasi savo žodžiu pataikyti į mokinio širdį, ją uždegti. Ilgainiui žodis jara hebrajų kalboje ims reikšti mokyti. O tolesnis šio žodžio vedinys tora tapo mokymu. Vadinasi, nuo pradžių Tora, arba Įstatymas, yra gyvas Dievo Žodis, mokymas Dievo, kuris stengiasi paliesti žmogaus širdį, ją prakalbinti ir pakviesti į abipusę meilės bendrystę. Įstatymas kaip Dievo žodis kviečia įeiti į asmeninį santykį su Dievu.
Įstatymas nėra modelis, bet Dievo valia, kuri yra meilės, gyvenimo galia traukianti prie Dievo žmones. Gilesne prasme, Tora – Įstatymas – tai meilės sandora tarp Dievo ir žmogaus, Dievo ir Jo išrinktos tautos. Priimdami Dievo valią, o kartu laikydamiesi įstatymo nuostatų, žmonės įeina į Sandorą su Dievu. Dievas sudaro sandorą su Izraeliu kalbėdamas veidas į veidą: „Viešpats, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo. Ne su mūsų protėviais sudarė Viešpats šią Sandorą, bet su mumis, su kiekvienu mūsų, kurie čia šiandien esame. Veidas į veidą Viešpats kalbėjosi su jumis prie kalno iš ugnies.“ (Įst 5, 2–4) Svarbu suprasti, kad sandora tarp Dievo ir žmogaus nėra paprasčiausia sutartis ar susitarimas. Tai tam tikra dviejų vienybės būsena arba bendrystė, steigiama Dievo malonės ir žmogaus atsivėrimo jai veiksmais. Sandora yra Dievo pažadas – dovaną teikti ir žmogaus pažadas – į ją atsiliepti. Todėl Įstatymas, suprantamas sandoros prasme, drauge yra ir dovana, ir užduotis. Įstatymas yra dovana, nes Dievas iš grynos meilės atsiveria santykiui su žmogumi, o kartu ir užduotis, nes žmogus turi nueiti ilgą atsako kelią, ir ne vienas, o kartu su Dievu, su Dievo žodžiu.
Tora, kurią Dievas duoda per Mozę, yra tiesiogiai susijusi su Dievo veiksmais istorijoje. Išvadavimas iš vergovės yra spauste įspaustas į Dekalogą, o Dekalogas yra Toros šerdis. Galėtume net sakyti, kad Dekalogas rodo Izraeliui, ką jis turi daryti, kad ir vėl nesugrįžtų į Egiptą, tai yra į vergiją: įsipareigoti Dievui, kuris jam duoda laisvę ir gyvenimą per sudarytą su juo Sandorą.
Žydai tikėjo, kad ateisiantis mesijas atneš atnaujintą Torą, savo Torą, kuri bus įrašyta žmogaus širdyje. Apie tai labai giliai ir įžvalgiai rašo šv. Jonas Paulius II savo enciklikoje Veritatis splendor: „Bažnyčia priima kaip dovaną naująjį Įstatymą, kuris yra Dievo Įstatymo „įvykdymas“ Jėzuje Kristuje ir Jo Dvasioje: tai „vidinis“ įstatymas (plg. Jer 31, 31–33), įrašytas „ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 3); tai tobulumo ir laimės įstatymas (plg. 2 Kor 3, 17); tai „gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas“ (Rom 8, 2). Apie šį įstatymą šv. Tomas taip rašo: „Galima pasakyti, jog šis įstatymas, pirma, reiškia pačią Šventąją Dvasią, […] kuri, gyvendama sieloje, ne tik moko, ką reikia daryti, apšviesdama supratimą veiksmų, kuriuos reikia atlikti, bet ir palenkia veikti teisingai […]. Antra, Dvasios įstatymas gali reikšti patį Šventosios Dvasios padarinį, t. y. tikėjimą, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6) ir šitaip vidujai moko apie tai, ką reikia daryti, […] ir nuteikia veikti“ (Veritatis splendor, 45).
Laiške galatams Paulius kalba apie „Kristaus Įstatymą“, kuris yra vidinė laisvė: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą.“ (Gal 5, 1 ir t.; plg. Gal 6, 2) Tačiau dar kartą pakartojęs sakinį: „Jūs esate pašaukti laisvei“, jis priduria: „Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.“ (Gal 5, 13) Laisvę Paulius suvokia kaip laisvę daryti gera, laisvę leisti vadovauti Dvasiai, ir kaip tik šis leidimasis vadovauti Dievo Dvasiai yra išsilaisvinimo iš Įstatymo būdas.
Tad tardamas aplink Jį susirinkusiems žmonėms „o aš jums sakau…“, Jėzus nori ne panaikinti Mozės įstatymą ar išlaikyti jį tokį, koks jis yra, bet įtraukti į savo mokymą, atnaujinti, pagilinti. Tiksliau, Jis trokšta Dievo Įstatymui suteikti naują dvasią jį iki galo įgyvendindamas savo asmenyje. Jėzaus naujumas glūdi ne tame, kad Jis pakeičia Dievo duotą Mozei Įstatymą, bet kad pats jį įgyvendina pripildydamas Dievo meilės ir suteikdamas jam Šventosios Dvasios jėgą. Šitaip kiekvienas Dievo įsakymas tampa meilės paskata ir visi Dievo įsakymai virsta vienu įsakymu, reikalaujančiu mylėti Dievą visa širdimi ir savo artimą kaip save patį (plg. Mt 22, 37-40). O mes tikėjimu į Kristų galime atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, kad gebėtume gyventi dieviškąja meile, nes, pasak šv. Pauliaus, „meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 10).
Kiekvienas iš mūsų, savo gyvenimuose stengiamės laikytis arba bent jau atsižvelgiame į tam tikrus šalies papročius, elgsenos, mandagumo, vairavimo taisykles, draudimus. Valstybė vadovaujasi šalies Konstitucija, Katalikų Bažnyčia – kanonų teisės kodeksu, vienuolynai turi savo regulas, konstitucijas. Visi šie dokumentai yra tarsi kelio ženklai, rodantys kryptį, teisingą elgseną, pagarbą kitiems, perspėjantys apie tykančius kelyje pavojus, kreipiantys į tikslą. Jie sukurti ir parašyti tam, kad visi gyventume taikoje bei darnoje.
Tačiau, Jėzus mums paliko meilės įstatymą, užrašytą evangelijose ir apaštalų raštuose. Dievas mums siunčia Šventąją Dvasią, kad Ji padėtų mums skaityti ir teisingai interpretuoti Dievo žodį, suprasti Dievo siunčiamą žinią ir ja gyventi. Dievas mus ragina ne pažodžiui laikytis kodekso, konstitucijos, Regulos ar Dievo įsakymų raidės, bet suteikti jiems gyvos dvasios, kad jie taptų keliu, vedančiu pas Dievą, o kartu į bendrystę su visais žmonėmis.
Tačiau neužmirškime, kad santykyje su Dievu, su artimu visuomet bus tam tikros įtampos, lūžių, nusivylimų, o kartu ir naujų pradžių. Esame kūriniai, taigi riboti ir trapūs, tad nuolat reikalingi Dievo malonės ir pastiprinimo. Žmogus nusigręždamas nuo Dievo žodžio rizikuoja nutolti ir nuo Dievo, ir nuo žmogaus. Todėl Dievas Tėvas per savo mylimąjį Sūnų Šventosios Dvasios galia skelbia naują Įstatymą, naują Sandorą, įrašo jį ne akmeninėse plokštėse, bet žmogaus širdyje (plg. Jer 31, 31–34).
Jei Mozė įkopė į Sinajaus kalną ir ten gavo išrinktajai tautai skirtus Dievo įsakymus, tai Jėzus, Dievo Sūnus, nužengė iš Dangaus, kad mums parodytų kelią į Dangų, į Dievo aukštumas vedantį meilės kelią. Jis pats yra tas Kelias, galbūt siauras, bet vedantis tiesiai į Tėvo namus. Jis yra Tiesa, parodanti, nušviečianti ir paaiškinanti kelio ženklus, parodanti kelio kryptį ir leidžianti atpažinti klystkelius. Jėzus yra gyvenimas, mūsų galutinis kelionės tikslas. Todėl prašykime Dievo įdėti į mūsų širdis savo meilės įstatymą, mokyti mus juo gyventi mūsų pasirinktame kelyje, eiti šventumo keliu į Dievo namus.
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras
[1] Benediktas XVI, „Jėzus iš Nazareto“ 1 dalis, p. 102.
