01
06 /
2019
Gvadalupė Ortiz de Landazuri (Guadalupe Ortiz de Landázuri) gimė Madride, Ispanijoje, 1916 m. gruodžio 12-ąją – Gvadalupės Mergelės šventės dieną. Ji buvo ketvirtas vaikas Manuelio ir Eulogijos šeimoje, vienintelė duktė. Tėvai ją auklėjo krikščioniškai. Būdama dešimties, su šeima dėl tėčio darbo (jis buvo karininkas) persikraustė į Tetuano miestą, esantį Šiaurės Afrikoje. Jau vaikystėje išryškėjo du ryškūs mergaitės būdo bruožai: drąsa ir ryžtas.
1932 m. šeima grįžo į Madridą – čia Gvadalupė baigė mokyklą ir 1933-aisiais įstojo į universitetą (Universidad Central) studijuoti chemijos. Vėliau Gvadalupė tęsė studijas doktorantūroje, norėdama atsidėti dėstytojos darbui. Bendramoksliai prisiminė ją kaip rimtą ir draugišką studentę, nuolat ieškančią nuotykių.
Ispanijos pilietinio karo metu (1936–1939) jos tėvas buvo įkalintas ir nuteistas sušaudyti. Likus kelioms valandoms iki nuosprendžio įvykdymo, Gvadalupė drauge su broliu ir mama dar spėjo atsisveikinti su tėčiu, įkvėpti jam ramybės. Mergina nuoširdžiai atleido pasmerkusiems tėvą myriop. 1939 m. Gvadalupė pradėjo dėstyti Madrido Švč. Mergelės Marijos mokykloje ir Prancūzų licėjuje. Vieną 1944-ųjų sekmadienį mišių metu ji pajuto Dievo malonės prisilietimą. Grįždama namo sutiko draugę ir išreiškė troškimą pasikalbėti su kunigu. Toji draugė davė Chosemarijos Escrivos telefono numerį. Sausio 25 d. Gvadalupė susitiko su tėvu Escrivá pirmajame moterų Opus Dei centre, įsikūrusiame Jorge Manrique gatvėje. Vėliau Gvadalupė liudijo, kad šis pokalbis padėjo jai atrasti pašaukimą. Ji suprato, kad Jėzus Kristus kviečia mylėti Jį labiau negu bet ką kita per profesinį darbą ir kasdienį gyvenimą. Tai žinia, kurią Dievas norėjo perduoti vyrams ir moterims per Opus Dei. Apsvarsčiusi šį klausimą maldoje ir praleidusi kelias dienas rekolekcijose, kovo 19 d. Gvadalupė į Dievo kvietimą nusprendė atsakyti „taip“. Ji buvo 27-erių. Nuo tos akimirkos ji sustiprino savo ryšį su Dievu, toliau siekė su meile atlikti kasdienes pareigas ir daugiau laiko skirti adoracijai.
Opus Dei tuo metu dar buvo labai jauna bendruomenė, tad šalia visų pareigų buvo svarbu rūpintis ir vidiniu naujai Madride ir Bilbao mieste įsteigtų studentų bendrabučių administravimu. Gvadalupė ėmėsi šio darbo ir dirbo kelerius metus. Tai buvo visokeriopo nepritekliaus metai. Prie išorinių sunkumų prisidėjo ir pastangos išmokti darbo, kuriam ji neturėjo jokių ypatingų gebėjimų. Tai nesumažino jos aistros chemijai ir, kai tik galėjo, nepaliovė jos studijavusi.
1947–1948 mokslo metais ji buvo Surbarano studenčių bendrabučio direktorė. Gvadalupė lengvai susidraugavo su studentėmis, kurios labai vertino jos kantrybę, meilę ir humoro jausmą. Ji labai padėdavo studentėms jų akademiniame ir asmeniniame gyvenime.
1950 m. kovo 5 dieną, pakviesta Chosemarijos, ji keliavo į Meksiką, kad ten skleistų Opus Dei žinią. Ji buvo labai užsidegusi šia mintimi ir džiaugėsi dėl darbo, kuris bus nuveiktas toje šalyje, nes jį globos Gvadalupės Mergelė. Gvadalupė tęsė Ispanijoje pradėtas doktorantūros studijas. Padedama kitų žmonių, įsteigė Meksikoje universitetą. Ji skatino studentus į studijas žvelgti rimtai ir mokė juos, kad pagrindinis gyvenimo tikslas – tai tarnauti Bažnyčiai ir visuomenei. Ji pabrėžė rūpestį vargšais ir senais žmonėmis. Šalia kitų iniciatyvų su draugu gydytoju įkūrė mobilią kliniką. Jie eidavo iš namų į namus pas žmones, gyvenusius skurdžiausiuose rajonuose, atlikdavo medicininius tyrimus ir duodavo vaistų nemokamai. Ji rūpinosi valstiečių, gyvenusių izoliuotose ar kalnuotose šalies vietovėse, kultūriniu ir profesiniu lavinimu.
Gvadalupė turėjo didelę širdį ir stiprų charakterį, kurį po truputį slopino stengdamasi bendrauti su kitais rafinuotai ir taktiškai. Jos krikščioniškas optimizmas ir niekad nedingstanti šypsena traukė žmones, o savo džiaugsmą ji dažnai išreikšdavo dainuodama. Istorikė Beatriz Gaytan prisimena: „Kai tik apie ją pagalvoju, nepaisant to, kad jau praėjo daug laiko, girdžiu jos juoką. Gvadalupės šypsena buvo neišdildoma. Ji buvo svetinga, maloni, paprasta.“ Tais metais, kuriuos praleido Meksikoje, ji buvo vienas pagrindinių žmonių, įkūrusių Montefalco – iš griuvėsių prikeltą buvusį kolonijinį dvarą, paverstą konferencijų centru, rekolekcijų namais ir dviejų švietimo įstaigų – mokyklos ir žemės ūkio kolegijos – vieta.
1956-aisiais ji persikėlė į Romą, kad dirbtų arčiau Chosemarijos, Opus Dei valdžioje. Tais metais ji pirmą kartą pajuto širdies ligos simptomus; reikalingą širdies operaciją atliko Madride. Nepaisant sėkmingo gijimo, liga paūmėjo, tad ji visam laikui grįžo gyventi į Ispaniją. Gvadalupė dar kartą ėmėsi akademinės veiklos ir pradėjo tyrimą apie šviesą izoliuojančias medžiagas bei ryžių luobelių pelenų tinkamumą šių medžiagų gamybai. Už tyrimą ji laimėjo Juan de la Cierva premiją, taip pat 1965 m. liepos 8 d. pabaigė ir apsigynė disertaciją. Šalia studijų, ji dirbo chemijos dėstytoja. Bendradarbiai prisimena, kad ji žmonėms buvo labiau supratinga, nei reikli, taip pat galima buvo pastebėti, kad ji kasdien nuo ryto iki vakaro siekė būti arti Dievo. Ji žinojo, kad Viešpats ir Mergelė meiliai žiūri į ją ir, kai tik galėdavo, trumpam užsukdavo aplankyti Švenčiausiojo Sakramento, vienumoje pasikalbėti su Jėzumi. Ji turėjo daugybę draugų, kuriems skirdavo daug laiko bei jėgų, bet nepamiršdavo ir kartu gyvenusių žmonių – jais rūpinosi su didele meile.
Dėl širdies ligos Gvadalupė nesiskundė ir bandė per daug nekreipti dėmesio į nuovargį einant, lipant laiptais ir pan. 1975 m. gydytojai nusprendė, kad vėl reikia operacijos, tad Gvadalupė paliko savo namus Madride ir įžengė į Navaros universitetinę kliniką. Operacija buvo atliekama liepos 1 dieną. Prieš kelias dienas, birželio 26-ąją, Romoje buvo miręs Opus Dei įkūrėjas. Gvadalupė priėmė šią žinią su didžiu skausmu, bet kartu ramiai ir džiugiai, nes žinojo, kad jis dabar laimingas Dievo akivaizdoje. Netrukus ji taip pat sutiks savo mirtį su ta pačia ramybe: nors operacija praėjo puikiai, sveikstant jai staiga sutriko kvėpavimas. Gvadalupė mirė 1975 m. liepos 16 – Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) šventės dieną.
2019 m. gegužės 18 d. Madride Gvadalupė Ortiz de Landazuri buvo paskelbta palaimintąja.
Parengta pagal Opus Dei prelatūros Lietuvoje medžiagą
