15
06 /
2019
Prieš 500 metų, 1519 m. birželio 24 d., Feraroje mirė kunigaikštienė Lukrecija Bordžija (Lucrezia Borgia). Ji buvo vieno iš Renesanso popiežių, Aleksandro VI, duktė, tėvo ir brolio Čezarės išnaudota Bordžijų giminės politinei įtakai plėsti. Aleksandrui VI siekiant sąjungos su Milaną valdžiusia Sforcų gimine, trylikametė Lukrecija buvo ištekinta už Džovanio Sforcos. Kai popiežiaus politinės simpatijos pasikeitė, Lukrecijos sutuoktinis pabėgo, o jų santuoka buvo anuliuota. Antrasis vyras, parinktas siekiant glaudesnės sąjungos su Neapolio valdovu, vėl pasikeitus konjunktūrai buvo užpultas ir sužeistas ant Šv. Petro bazilikos laiptų, o vėliau pasmaugtas. Su trečiuoju vyru, Feraros kunigaikščiu Alfonsu d‘Este, mirus tėvui, Lukrecija ramiai nugyveno visą likusį gyvenimą. Jo pabaigoje atsidėjo nuoširdžiam maldingumui, įstojo į pranciškonų tretininkų ordiną. Mirė sulaukusi 39 metų ir spėjusi pagimdyti Feraros kunigaikščiui aštuntą vaiką.
Prieš 500 metų, 1519 m. birželio 28 d., Šventosios Romos imperijos imperatoriumi išrinktas Karolis V Habsburgas (1500–1559). Paskutinis toks galingas Europos valdovas (jam pakluso vokiečių žemės, Ispanija ir Nyderlandai) – ir paskutinis popiežiaus vainikuotas imperatorius – iš esmės buvo griežtas ir teisingas žmogus. Jis principingai gynė Katalikų Bažnyčią, pasmerkė Liuterio mokymą ir mėgino pažaboti Vokietijoje kilusį Reformacijos sąjūdį, o drauge spaudė popiežių kuo greičiau sušaukti visuotinį Bažnyčios susirinkimą (jis prasidėjo Tridente 1545 m.). Kita vertus, Karolis V veikė vadovaudamasis ne vien religiniais, bet ir politiniais interesais. Jo kariuomenė 1527 m. negailestingai nusiaubė Romą, o popiežius Klemensas VII vos išsigelbėjo užsidaręs Šv. Angelo pilyje. 1555 m. kompromisine Augsburgo taika imperatorius užbaigė kelis dešimtmečius trukusius karus su vokiečių kunigaikščiais protestantais ir… atsistatydino, Ispaniją ir Nyderlandus pavesdamas sūnui, o imperiją – broliui, kad pats Ispanijos vienuolyno ramybėje pasirengtų priartėjusiai mirčiai.
Prieš 400 metų, 1619 m. birželio 24 d., Jeruzalės ortodoksų patriarchas Teofanas II Maskvoje įvesdino patriarchu Filaretą Romanovą (1553–1633). Šį įtakingos giminės narį, didiką pasaulietį, 1600 m. į vienuolyną privertė įstoti jo priešininkas, caras Borisas Godunovas. Vadinamaisiais „Sumaišties metais“ Filaretas kelis kartus keitė stovyklas ir sąjungininkus, kol galiausiai karaliaus Zigmanto Vazos buvo paimtas į nelaisvę (1611–1619) ir kurį laiką jam buvo skirtas namų areštas, gyveno Marienburgo pilyje, buvusiuose Vokiečių ordino didžiojo magistro kambariuose. Maskvai ir Abiejų Tautų Respublikai apsikeitus belaisviais, Filaretas triumfuodamas grįžo į Maskvą, kur jau kelerius metus caro soste sėdėjo jo sūnus Mykolas Romanovas. Išrinktas patriarchu, Filaretas veikiai buvo paskelbtas caro bendravaldžiu ir faktiškai valdė Maskvą iki savo mirties, ištikusios jo paties paskelbto naujo nesėkmingo karo su Abiejų Tautų Respublika metu.
Prieš 350 metų, 1669 m. birželio 3 d., Vilniaus vyskupu pagalbininku (Baltarusijos sufraganu) paskirtas Mikalojus Slupskis (apie 1613–1693). Iš Didžiosios Lenkijos kilęs dvasininkas kurį laiką buvo Lenkijos jėzuitų provincijos narys. Baigęs filosofijos studijas, iš Jėzaus draugijos išstojo. Vėliau ėjo Kauno klebono pareigas, o nuo 1649 m. iki mirties buvo Vilniaus katedros kapitulos narys: iš pradžių – kanauninkas, 1663–1673 m. – prelatas kustodas, 1673–1693 m. – prelatas arkidiakonas. Mikalojus Slupskis pasižymėjo kaip pavyzdingas ir pamaldus vyras, mokytas, uolus ir nuoširdžiai katedra besirūpinantis dvasininkas. Jis drausmino šios šventovės vikarus, skyrė lėšų naujam didžiajam altoriui paauksuoti, įvedė iškilmingas giedotines Mišias Vainų koplyčioje, kurioje prašėsi būti palaidotas. 1670 m. jis buvo vienas iš Švč. Mergelės Marijos Saldžiausiojo Vardo brolijos ir to paties titulo šventės (vienos pirmųjų katalikiškame pasaulyje?) įvedimo Vilniaus katedroje iniciatorių. Nepriekaištingos reputacijos kapitulos narys net keturis kartus buvo renkamas Vilniaus vyskupijos administratoriumi. Paskirtas Vilniaus vyskupu pagalbininku Baltarusijos teritorijai, buvo konsekruotas tituliniu Gracianopolio vyskupo titulu 1669 m. rugsėjo 8 d., Švč. Mergelės Marijos šventėje. Ilgą laiką vakuojant Vilniaus vyskupo sostui, Mikalojus Slupskis 1674–1678 m. kaip vizitatorius apvažiavo visą didžiulę Vilniaus vyskupijos teritoriją. Jis taip pat dažnai ir mielai dalyvaudavo pamaldose įvairiose Vilniaus bažnyčiose. Stokodamas deramų pajamų ir sulaukęs garbingo amžiaus, 1683 m. Slupskis norėjo atsisakyti vyskupo pareigų ir senatvę praleisti Raseinių dominikonų vienuolyne, tačiau vyskupo ordinaro ir kapitulos įkalbėtas liko Vilniuje iki mirties – ir dar spėjo atšvęsti auksinį kunigystės jubiliejų. Nuoširdų ir pamaldų Mergelės Marijos mylėtoją ir šiandien primena kukli epitafinė lenta ant vieno iš Vilniaus katedros piliorių. Joje įrašyta: „Marija, malonės Motina, mirties valandą priimk Gracianopolio vyskupą Mikalojų Slupskį. Mirė 1693 Viešpaties metų vasario 7 dieną.“ Trumpame įraše velionio pamaldumas barokišku įmantrumu supintas su jo titulu: Malonės Motina ir Malonės miesto (t. y. Gracianopolio) vyskupas.
Prieš 350 metų, 1669 m. birželio 8 d., pašventintos Verkių kalvarijos. Kryžiaus kelio stotis Vilniaus vyskupams priklausančio Verkių dvaro žemėje sumanė įkurti vyskupas Jurgis Bialozoras – kaip padėką Dievui už tėvynės išvadavimą iš priešų (maskvėnų ir švedų) rankų. Savo ketinimą 1662 m. vyskupas atskleidė katedros kapitulai, ši delegavo savo atstovus, ir jau 1664 m. Didįjį penktadienį Jurgis Bialozoras vadovavo pirmajai procesijai Verkių kalvarijose (ši vietovė imta vadinti Jeruzale). Vyskupui netikėtai mirus (1665 m.), rūpestį kalvarijų steigimu perėmė jo įpėdinis, Aleksandras Sapiega. Jis 1668 m. nusprendė kalvarijas pavesti dominikonų globai – veikiausiai remdamasis Žemaitijos, kurioje vyskupavo prieš tai, pavyzdžiu. 1669 m. Sekminių dieną kalvarijas pašventinus, ši šventė ilgainiui tapo tradicine Verkių kalvarijų lankymo data. Piligrimų sielovada iki XIX a. čia užsiėmė broliai dominikonai, pasistatę konventą su Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Didžiausią smūgį Verkių kalvarijos patyrė sovietmečiu, kai beveik visi Kryžiaus kelio objektai (koplyčios ir vartai) buvo sunaikinti, o pačiame kelyje atsirado naujų pastatų. Atgijęs atstatytų kalvarijų lankymas šiandien, kaip ir prieš 350 metų, byloja tą patį – laisvės pergalę prieš prievartą, gyvenimo – prieš mirtį.
Prieš 150 metų, 1869 m. birželio 16 d., mirė Seinų vyskupas Konstantinas Ireniejus Lubienskis (1825–1869). Kunigo tarnystę Varšuvoje, Peterburge ir Taline atlikęs dvasininkas pasižymėjo lojalumu caro valdžiai ir neparėmė 1863 m. sukilimo, užtat 1863 m. buvo paskirtas Seinų vyskupu. Vis dėlto ilgainiui jo, kaip ir vyskupo Motiejaus Valančiaus, požiūris į caro valdžią keitėsi. Atsisakęs deleguoti savo vyskupijos atstovą į popiežiaus pasmerktą įstaigą – Romos katalikų kolegiją Peterburge, vyskupas buvo nušalintas nuo pareigų ir ištremtas į Rusiją. Po dviejų savaičių vos 44 metų amžiaus sulaukęs vyskupas netikėtai mirė kelionės metu Nižnij Novgorodo mieste.
Prieš 25 metus, 1994 m. birželio 15 d., Šv. Sostas užmezgė oficialius diplomatinius ryšius su Izraelio valstybe. Iki tol Šventasis Sostas griežtai kritiškai žiūrėjo į naujos žydų valstybės susikūrimą (Izraelio valstybė viešame Vatikano dokumente pirmą kartą įvardyta tik 1985 m.) ir ypač nerimavo dėl krikščionių arabų padėties bei krikščionims brangių šventųjų vietų statuso. Šis nerimas ypač sustiprėjo Izraeliui okupavus visą Jeruzalės miestą, kuriam buvo numatytas specialus politinis statusas. Vis dėlto konkrečius šalių nesutarimus ilgainiui nustelbęs žydų ir krikščionių dialogas, suartinęs šias religijas, sudarė sąlygas oficialių Vatikano ir Izraelio tarpusavio santykių proveržiui.
1994 m. birželio 27 d. mirė Žakas Bertjė (Jacques Berthier, 1923–1994). Šis kompozitorius, ilgametis Paryžiaus jėzuitų Šv. Ignaco bažnyčios vargonininkas, plačiai žinomas dėl savo giesmių, sukurtų Tezė bendruomenės prašymu. Maždaug septyniasdešimt Bertjė giesmių sudaro vadinamųjų Tezė giesmių pagrindą.
Dr. Liudas Jovaiša
