Ambrodžijo Bergonjonės „Mergelės Marijos ėmimas į Dangų“

Italų menininkas Ambrodžijas Bergonjonė (Ambrogio Bergognone, apie 1453–1523 m.) XVI a. pradžioje sukūrė vieną lyriškiausių Marijos Ėmimo į dangų variantų, skirtų altoriui. Ant medžio lentų nutapyto kūrinio centre visu ūgiu pavaizduota Švč. Mergelė Marija, stovinti ant nedidelio debesies, rankas sudėjusi maldai. Į dangų kilti jai padeda angelų būriai: vieni – tiesiogiai prilaikantys, kiti – dedantys karūną, treti – giedantys ar muzikuojantys. Viršuje Švč. Mergelę pasitinka Dievas Tėvas. Apačioje pavaizduoti susirinkę apaštalai. Taigi, kūrinyje yra visi tradiciniai Ėmimo į dangų siužetams būdingi ikonografiniai elementai. Bergonjonės paveikslo savitumas ir žavesys atsiskleidžia tuo, kaip dailininkas siužetą komponuoja, kokias meninės išraiškos priemones pasitelkia.

Švelnaus ir subtilaus veido Dievo Motina pavaizduota vilkinti raudoną suknią, tamsiai mėlynos spalvos apsiaustu, puoštu metalinėmis paauksuotomis žvaigždėmis, kurios, kaip pastebėta, „briaunotos taip, kad atspindėtų nuo altoriaus sklindančią žvakių šviesą ir žibėtų tarsi žvaigždės danguje“ (Bulletin of the Metropolitan Museum of Art, t. 22, Nr. 5, [Gegužė, 1927] p. 146). Anot kai kurių tyrinėtojų, žvaigždės galėjo būti įkomponuotos vėliau. Švč. Mergelės figūrą apsupę angelai vilki geltonus drabužius. Šių būtybių visuma aplink Mariją simboliškai tarsi sudaro šviesos spindulių mandorlą. Kristaus ar Marijos figūrą gaubianti migdolo ar ovalo formos aureolė dažnai vaizduota ankstyvuosiuose viduramžių atvaizduose. Maždaug XIII a. išsikristalizavo Assumptio corporis vaizdavimo variantas, kai viršutinėje kompozicijos dalyje angelų nešama į dangų kyla Dievo Motina, ji stovi arba sėdi soste, apgaubta mandorlos. Šiai ikonografinei schemai buvo pritaikyta antikinė mirusiojo apoteozės formulė, krikščionybėje įgavusi naują interpretaciją. Neįmanoma pasakyti, ar Bergonjonė savo kūrinyje sąmoningai siekė angelų grupei suteikti simbolinę Dievo Motinos kūną gaubiančios šviesos prasmę, tačiau, žvelgiant į šį kūrinį, tokia interpretacija atrodo įtikima.

Viršuje centre įkomponuota Dievo Tėvo figūra. Jis, kaip ir Marija, pavaizduotas vilkintis raudonu drabužiu, mėlynu apsiaustu, ištiestomis rankomis tarsi apglėbiantis, pasitinkantis Švč. Mergelę. Dievą Tėvą gaubia įprasta šviesos spindulių aureolė.

Centrinę ašį su Marija ir Dievo Tėvu iš abiejų pusių rėmina simetriškai sukomponuotos angelų grupės, kuriems į rankas dailininkas „įduoda“ su muzika susijusius atributus: žemiausiai nutapytos angelų poros pučia trimitus, aukščiau pavaizduoti grojantys liutniomis, arfa, fleita. Viršutinio choro būtybės susikaupusios gieda iš natų. Dievą ir Mariją šlovinantys angelų chorai mene dailininkų labai mėgti ne tik dėl savo vaidmens danguje, bet ir kaip patogi kompozicijos priemonė. Bergonjonės paveiksle angelai taip pat atlieka išskirtinį vaidmenį, suteikdami kūriniui atitinkamą emocinį ir estetinį krūvį. Visuose ankstyvuose rašytiniuose šaltiniuose akcentuotas džiaugsmingas Dievo Motinos Ėmimas į dangų, tad muzika bei pakili, šventiška nuotaika yra neatsiejama šių siužetų dalis ir vaizduojamojoje dailėje.

Apatinėje žemiškoje dalyje nutapytas kalnų slėnis skendi miglotoje, tačiau šviesioje ir švelnioje ryto šviesoje. Jos fone įkomponuotų dvylikos apaštalų jausminguose veiduose atsispindi nuostaba ir pagarbus pamaldumas, tačiau dailininkas sugebėjo visus pavaizduoti skirtingai, kiekvienam suteikti individualių bruožų.

Menininkas naudoja lokalias, t. y. grynas spalvas. Tai kūriniui suteikia ne tik dekoratyvumo – kiekviena spalva turi ir savo simbolinę prasmę: raudona simbolizuoja kraują, mėlyna – dangų ir tyrumą, geltona susijusi su auksu, šviesa ir saule, simbolizuoja amžinybę ir pastovumą.

Bergonjonės kompozicijoje pavaizduotoms figūroms būdingas išskirtinis subtilumas, švelnumas, „liūdnas grožis“. Pastebėta, kad veidai, ypač apaštalų ir Kristaus, turi panašumo su tapytais Da Vinčio. Braisonas Barousas (Bryson Burroughs) apie šį atvaizdą rašė: „Bergonjonės tapytame altoriuje nėra jokių blaškančių žemiškosios realybės pėdsakų. Tai tarsi sapne regima vizija […]. Jautrus žiūrovas prieš šį paveikslą patiria neįtikėtiną poveikį, pasijunta tarsi vaikas, klausantis pasakos; jo nestebina plonytis debesis, ant kurio stovi Švč. Mergelė, nei ją keliančių angelų vaikiškais veidais, tik lengvai prilaikančių už drabužio, palyda. Be jokios netinkamos refleksijos jis gali įsijausti į kūrinio dvasią.“ (Ibid., p. 146)

Bergonjonė (dar žinomas kaip Ambrogio da Fossano, Ambrogio di Stefano da Fossano, Ambrogio Stefani da Fossano ar il Bergognone, Ambrogio Egogni) XV a. pabaigoje–XVI a. I ketvirtyje dirbo Milane ir šio miesto apylinkėse, priskiriamas prie geriausių Lombardijos regiono dailininkų. Nors buvo Leonardo da Vinčio (kuris taip pat kūrė Milane ir Švč. Mergelės Marijos Maloningosios bažnyčioje nutapė savo garsiąją „Paskutinę vakarienę“) amžininkas, jis neperėmė revoliucingų renesanso genijaus naujovių. Bergonjonės darbai priskiriami dar senajai ikirenesansinei tradicijai, jo tapybai įtakos turėjo Lombardijos dailininko Vinčenco Fopos (Vincenzo Foppa‘os, apie 1427–apie 1515 m.) mokykla. Bergonjonė buvo populiarus altorių tapytojas. Jo darbų yra įvairiose Lombardijos bažnyčiose, tarp kurių – Incoronata Lodyje ir Čertozos kartūzų vienuolynas Pavijoje (Certosa di Pavia): pirmasis žinomas tapybos darbas – Nukryžiuotasis, sukurtas 1490 m. Pavijos Čertozoje. 1498–1500 m. dailininkas sukūrė apsidės freską ir keturias Švč. Mergelės Marijos gyvenimo scenas Lodžio bažnyčioje. Aptariamas Švč. Mergelės Ėmimo į dangų paveikslas buvo centrinis altoriaus poliptiko panelis. Tiksliai nėra žinoma, kuriai bažnyčiai atvaizdas buvo skirtas: spėjama, kad gali būti iš Pavijos ar Valsasinos. Šiuo metu kūrinys priklauso Metropoliteno meno muziejui Niujorke.

Dr. Aušra Vasiliauskienė

• «
• »