01
11 /
2018
„Magnificat“ viršelyje šį kartą vaizduojamas šv. Petras su raktu prie Rojaus vartų, rodantis žmonėms kelią į dangų ir leidžiantis pro vartus žengti išrinktųjų miniai. Išrinktuosius angelai vainikuoja baltų gėlių vainikais. Tai – gyvenimo ir šventumo, mirties ir prisikėlimo bei nemirtingumo simbolis.
Šv. Petras iš rankose laikomo rakto nesunkiai atpažįstamas – maždaug nuo VI a. pradžios Vakarų dailėje raktai arba vienas raktas yra šio šventojo atributas, primenantis Kristaus žodžius apaštalui: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 16,19)
Viršelyje publikuojamas paveikslas – tai mažas fragmentas didžiulės freskos, nutapytos Ispanų koplyčioje, Florencijos Santa Maria Novella bažnyčioje, kuri buvo pagrindinė miesto dominikonų bažnyčia. Reikėtų paminėti, kad dominikonų ordinas įkurtas 1215 m. kovai su eretikais (albigiečiais, arba katarais [1] ), o visas koplyčios sienas bei skliautus puošiančios freskos iš esmės vaizduoja to meto situaciją Bažnyčioje ir Bažnyčios mokymą, didele dalimi susijusį su dominikonų vienuolija bei jos to meto veikla.
Paveikslo autorius – Andriejus Florentietis
Andriejus Florentietis (it. Andrea da Firenze arba Andrea di Bonaiuto), apie 1343–1377 m. kūręs kaip tapytojas, Florencijoje buvo gydytojų gildijos narys (šiai gildijai priklausė ir tapytojai). Labiausiai šis tapytojas garsus dėl savo freskų Santa Maria Novella bažnyčios Ispanų koplyčioje (1366–1368 m.). Manoma, kad įtaką šio tapytojo darbams darė žymių Florencijos menininkų Nardo di Cionės ir Andreos Orcagnos kūriniai.
Kadangi apie Andriejų Florentietį ir jo darbus išliko itin mažai žinių, apie kūrybą spręsti sudėtinga. Tačiau galime manyti jį buvus itin gerbiamą ir svarbų menininką to meto Florencijoje – tai rodo pavedimas ištapyti Ispanų koplyčią. Šis menininkas priklausė ir komitetui, planavusiam Florencijos katedros kupolo statybą – tai taip pat leidžia manyti, kad Andriejus Florentietis buvo itin gerbiamas miesto vadovų.
Nors šis menininkas ir buvo susipažinęs su Džioto naujovėmis perteikiant erdvę [2] , jo tapybai didelę įtaką turėjo amžininko Andreos Orcagnos linijinis, hieratiškas (itin taisyklingas, griežtas bei stilizuotas) menas. Didžiumoje Andriejaus Florentiečio freskų galima išvysti griežtą kompoziciją bei nejudančius veidus, primenančius bizantišką tradiciją.
Ispanų koplyčia
Įžymioji Ispanų koplyčia buvo pastatyta apie 1350 m. ir skirta Dominikonų vienuolijos kapitulos narių susirinkimams. Koplyčios paskirtis bei pavadinimas pasikeitė daug vėliau, 1566 m., dominikonams leidus pamaldų tikslu šia vieta naudotis į Florenciją atvykusiai gan didelei ispanų bendruomenei, dėl kurios koplyčia ir įgavo tokį pavadinimą. Šios bendruomenės atsiradimo priežastis – Eleonoros iš Toledo santuoka su Kozimu I Medičiu. Eleonora atnešė į Florenciją nemažai ispaniškų papročių bei manierų, buvo supama ispanių freilinų, pažų bei ispanų aristokratijos.
Freskas Ispanų koplyčioje Andriejus Florentietis tapė 1366–1368 m. Šis freskų ciklas – vienas įspūdingiausių ir didingiausių to meto meno kūrinių, nutapytų Florencijai gana sudėtingu ir neramiu laikotarpiu, netrukus po 1348 m. didžiojo maro. Reikėtų pabrėžti, kad XIV amžius Florencijai – politinės (vidiniai ir išoriniai karai) bei ekonominės krizės amžius. Ši krizė atsispindėjo ir miesto architektūros plėtroje, kuri buvo daug lėtesnė nei anksčiau. Statybos daugiausia koncentravosi į XIII a. pabaigoje pradėtus, bet neužbaigtus darbus (miesto sienų, katedros, Sinjorijos rūmų statyba). Taip pat reikėjo atstatyti 1333 m. potvynio išgriautus tiltus. Taigi, tokiu ekonomiškai vis dar sunkiu laikotarpiu Andriejus Florentietis ėmėsi koplyčios puošybos – buvo ištapytos visos jos sienos bei skliautai. Menininkui svarbiausias buvo paveikslų turinys – nutapytų epizodų visuma kuria viduramžiams būdingų idėjų bei pasaulėjautos vaizdingą santrauką.
Čia vaizdingai pasakojama apie Kristaus kančią, Jo žengimą į pragarus, dominikono šv. Petro Kankinio darbus, šv. Tomo Akviniečio doktriną, Sekminių stebuklus ir Kristaus žengimą dangun, alegorijomis kalbama apie kovojančią ir pergalingą Bažnyčią. Nukryžiavimo ir Prisikėlimo scenos turbūt labiausiai siejasi su koplyčios paskirtimi laidojimui ir kviečia tikėti anapusiniu gyvenimu, ir viltis išgelbėjimo šios koplyčios mecenatui Buonamicui Guadalotti‘ui, palaidotam koplyčios centre.
Mums įdomu būtų atidžiau pažvelgti į visą rytinės sienos koplyčioje freską (1pav.), kurioje randame mūsų viršelio paveikslo fragmentą. Nuo XVI a. ši freska buvo žinoma keliais pavadinimais – „Kovojanti Bažnyčia“ arba „Triumfuojanti, švenčianti Bažnyčia“. Visai neseniai ši freska imta vadinti „Via veritatis“ – „Tiesos kelias“. Čia Bažnyčia suvokiama kaip vedanti į išsigelbėjimą. Žiūrinčiajam į nutapytus vaizdus turėjo būti aišku, jog tikrasis išganymas pasiekiamas per Bažnyčią ir kitas jos institucijas, ypač pabrėžiant Dominikonų vienuolijos svarbą.
1 pav. – „Triumfuojanti Bažnyčia“ arba „Via veritatis“ – rytinė freska „Ispanų koplyčioje“ (Santa Maria Novella bažnyčioje) Florencijoje.
Vaizdai ir jų prasmės freskoje nuosekliai dėstomi nuo kairės apačioje, kur matome didelį bažnyčios pastatą, primenantį Florencijos katedrą. Ši bazilika yra Bažnyčios simbolis. Priešais šoninę katedros sieną vaizduojami viduramžių visuomenės hierarchinę tvarką reprezentuojantys asmenys: popiežius, jo kairėje – imperatorius ir karalius, princas, dešinėje – dominikonų generalinis vyresnysis bei vyskupas. Prieš juos kairėje matome vienuolius, o dešinėje – pasauliečius, aristokratus ir kunigaikščius, amatininkus, mokslininkus, galiausiai moteris bei žemiausių visuomenės sluoksnių atstovus. Prie popiežiaus kojų guli keletas avių, o priešais jas juodai ir baltai dėmėti šunys – „domini canes“ [3] , simbolizuojantys dominikonų vienuolius. Dešinėje apatinėje freskos pusėje vaizduojamas pamokslaujantis šv. Dominykas ir su eretikais diskutuojantis šv. Tomas Akvinietis; šv. Petras Kankinys, siundantis šunis sudraskyti eretikų. Virš šių scenų nutapytas linksmas muzikos bei šokio pasaulis. Viršutiniame dešiniame freskos kampe vienuolis teikia Atgailos sakramentą prieš jį klūpančiam žmogui. Viduryje – dominikonų vienuolis, kviečiantis žmones į rojų. Prie Išpažinties sakramento scenos nutapytos alegorinės figūros, tikėtina, simbolizuojančios pasaulietinių malonumų ir užgaidų tuštybę.
Viršuje, kairėje freskos dalyje, matome mūsų aptariamą paveikslą su šv. Petru prie rojaus vartų. Kiek kairiau už vartų ir šv. Petro būriuojasi daugybė šventųjų, patekusių į rojų. Kai kurie meno istorikai įžvelgia šv. Petro žvilgsnyje rūstumą, tarsi jis angelų vainikuotiems išrinktiesiems sakytų: „Vos per plauką čia patekote.“
Ispanų koplyčios freskos – vienas įspūdingiausių kūrinių Florencijoje, Andriejaus Florentiečio šedevras. Nors minėjome, kad šio menininko darbams būdingas griežtumas, žmogaus veidų stingulys, menantis bizantiškas tradicijas ar grįžimą į ankstesnę epochą, vis dėlto čia nemaža patraukiančių detalių, rodančių žmogaus veido vaizdavimo įvairumą. Pavyzdžiui, netikinčiųjų, nekrikščionių veidai – itin įdomiai vaizduojamos karikatūros.
Minėdami Visų Šventųjų iškilmę ir Vėlines melskime dangaus sau ir visai žmonijai. Teužsidega mūsų širdys dangaus troškimu ir tepapuošia mūsų galvas balti išganytųjų vainikai.
[1] Katarai, arba albigiečiai (pavadinimai kilęs nuo Albi miesto Pietų Prancūzijoje), – krikščionybės atmainos XI–XIV a. Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje, Katalikų Bažnyčios pripažintos erezija, išpažinėjai. Popiežius Inocentas III (1198–1216 m.) mėgino vesti su katarais taikų pokalbį, siųsdamas į jų regionus savo atstovus. Taip pat ir šv. Dominykas 1203 m. susitiko su katarais ir vedė debatus. Po šių diskusijų buvo įkurtas Dominikonų ordinas. Visgi dauguma katarų atkakliai laikėsi savo. 1209 m. popiežius Inocentas III prieš katarus paskelbė kryžiaus žygį, kuriuo prasidėjo albigiečių karai, trukę 1209–1229 m. Katarai inkvizicijos galutinai užgniaužti XIV a. pabaigoje.
[2] Džiotas pradėjo naudoti šviesotamsą, išgaudamas gilumą, erdvės pojūtį; jis pritaikė ir perspektyvos dėsnius – naudojo dvimatę perspektyvą (pirmame plane esantys objektai vaizduojami didesni nei antrame plane).
[3] Lot. – Dievo šunys.
Agnė Rymkevičiūtė
