Antonijaus iš Faencos „Pranašas Izaijas ir šventasis Lukas“

Antonijaus iš Faencos „Pranašas Izaijas ir šventasis Lukas“ (vargonų prospekto durelių detalė)

„Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu.“ (Iz 7, 14)

„Magnificat“ viršelyje matome pavaizduotus du Šventosios Dvasios įkvėptus asmenis, kurių gyvenimus skiria šimtmečiai, bet sieja nuostabus įvykis – apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai paslaptis. Pranašas Izaijas išskleidęs rodo mums užrašytus pranašystės žodžius, pats atsitraukdamas, likdamas nebylia figūra, vardu, įrašytu istorijoje. Apaštalas Lukas dar tik rašo savo Evangeliją, įtemptai ieškodamas žodžių, neiškreipiančių to, ką jis išgirdo apie stebuklingus įvykius iš pačios Dievo Motinos. Evangelistas stengiasi kuo tiksliau prisiminti ir atpasakoti kiekvieną įvykio detalę: „Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk1,26–28)

Ši scena, nutapytos antikinės šventyklos fone, yra didelės apimties XVI a. kūrinio fragmentas. Visa kompozicija „Apreiškimas Marijai“ buvo nutapyta ant vargonų prospekto durelių. Renesanso laikais vargonų vamzdžiai būdavo pridengiami sąvaromis, ištapytomis ir iš vidinės, ir iš išorinės pusės, kad pavaizduotos scenos būtų matomos tiek atvėrus, tiek ir uždarius vargonus. Šios durų sąvaros dabar saugomos Loreto Senojo lobyno muziejuje (Antico Tesoro Santa Casa). Jų autorius – XV a. I pusės menininkas Antonijus iš Faencos (Antonio da Faenza), gyvenęs apie 1457–1535 (1537) metus, dar vadinamas Antonio Liberi, Antonio di Mazzone, Antonio Domenichi. Tiek vardų vienam asmeniui priskirta todėl, kad duomenų apie šį dailininką ir architektą, dirbusį įvairiose centrinės Italijos vietose, išlikę labai nedaug. Skirtinguose įrašuose, daugiausia meno kūrinių užsakymuose, jis buvo įvardijamas skirtingai. XX amžiaus tyrėjams teko padirbėti lyginant įvairių dokumentų duomenis ir darbų stilistiką, kol išryškėjo šio dailininko, architekto ir architektūros teoretiko veiklos apimtis ir geografija. Antonijumi iš Faencos jis vadinamas pagal savo paskutinę veiklos vietą – Faencos miestą. Čia gyvendamas jis suprojektavo varpinės bokštą, užbaigė traktatą apie architektūrą, tapė altorių paveikslus Faencos ir Ravenos bažnyčioms, sukūrė freskas Faencos Šv. Ipolito bažnyčioje ir miesto rotušėje (deja, pastarosios neišliko).

Ištapyti vargonų prospekto dureles Loreto Šventųjų Namų bazilikoje menininkui buvo užsakyta 1513 m. Diptikas datuojamas 1513–1515 metais. Apreiškimo siužetas buvo gana įprastas vargonų prospekto durelių tapyboje. Dekoruojant bažnyčias, nuo seno ši scena galėjo būti vizualiai „dalijama“ į dvi dalis – arkangelo Gabrieliaus ir Mergelės Marijos figūros komponuojamos viena priešais kitą atskirose altorių sąvarose, arkų burėse. Renesanso laikais, dailininkams susižavėjus sudėtingų architektūrinių erdvių vaizdavimo galimybėmis, jau ir viename paveiksle figūros dažnai atskiriamos nutapytų architektūrinių konstrukcijų (kolonų, tvorelių, sienų).

Tapytojas Antonijus taip pat pasinaudojo šia figūrų dėstymo schema ir, būdamas architektas, itin įspūdingai pavaizdavo dvi atskiras architektūrines erdves, įrėminančias vaizduojamą įvykį. Kairėje sąvaroje pavaizduoti Izaijas, šv. Lukas ir virš jų sklendžiantis angelas. Ši, kairioji, pusė dar padalyta į du aukštus, sukuriant tam tikrą galvosūkį – kiek gi iš tiesų skirtingų vietų vaizduojama visoje abiejų sąvarų kompozicijoje – ar angelas ir Marija yra vienoje erdvėje, ar susitinka neapibrėžtuose išmatavimuose – galbūt šv. Luko vidiniame regėjime? Juk pavaizduotas evangelistas tarsi seka žvilgsniu arkangelo Gabrieliaus skrydį, tuo pačiu „atkurdamas“ istoriją, tapdamas liudininku įvykio, kuris vyko kadaise, bet dabar atgijo prieš jo ir mūsų akis.

Švč. Mergelė Marija pavaizduota didžiulėje renesansinės bažnyčios patalpoje, kur šviesa liejasi pro dviejų kupolų langus. Architektūrinis fonas primena Rafaelio popiežiaus kambarių freskas Apaštalų rūmuose Vatikane, tačiau Antonijus iš Faencos sudėtingoms architektūros detalėms, perspektyvos efektams skiria dar daugiau dėmesio. Galima sakyti, kad architektūra ir jos simbolika iškalbingesnė už pačias veikėjų figūras. Marijos scenoje pavaizduota intriguojanti detalė – korintinės kolonos, kurių kaneliūros (kolonų stiebų išilginiai grioveliai) nevienodo gilumo. Panašu, kad ši detalė paimta iš brandžiojo renesanso architekto Donato Bramantės konkretaus kūrinio – marmurinio „sarkofago“, kuriuo buvo apvilkta tos pačios Loreto bazilikos didžioji relikvija – Marijos namelis iš Nazareto, anot legendos, stebuklingu būdu angelų perneštas į Italiją ir galiausiai atsidūręs Lorete. 1507 m. vyskupas užsakė Bramantei sukurti Šventiesiems Namams apvalkalą – mauzoliejų, kurį dar nebaigtą turėjo matyti tapytojas, po kelerių metų gavęs užsakymą kurti vargonų prospekto dureles Loreto bazilikoje. Dėl to brandaus renesanso stiliumi pavaizduota bažnyčios erdvė, supanti Marijos figūrą, galėtų simbolizuoti ir jos namus Nazarete, ir naujųjų laikų Bažnyčią.

Kairioje sąvarų pusėje esančios figūros patalpintos mažesnėje antikinėje šventykloje. Šventyklos dekoras taip pat labai iškalbingas. Neatsitiktinai pastatas puoštas bukranijos ornamentu, susidedančiu iš pakaitomis komponuotų jaučių kaukolių ir patenų – liturginių indų. Šis ornamentas simbolizuoja kraujo auką. Atėjęs į antikinę kultūrą iš dar senesnių laikų, jis jungia Senojo Testamento, graikų, romėnų ir krikščioniškąją kultūras. Šv. Luko atributas jautis, pavaizduotas pirmame plane, taip pat yra aukos simbolis, perimtas iš senųjų kultūrų ir tapęs Kristaus atperkamosios aukos ženklu. Taip bukranija lydi evangelinę sceną, paryškindama jos teologines prasmes: ji priešpastato ir jungia Senojo ir Naujojo testamento figūras, žymėdama kelią mūsų širdyse iš Senojo Įstatymo į Gerąją Naujieną.

Jurgita Sprindžiūnienė

• «
• »