01
07 /
2011
Viršelio paveikslo, vaizduojančio šventąją Mariją Magdalietę, autorius yra XIV a. gyvenęs ir kūręs Antonijus Venecianas (Antonio Veneziano). Renesanso dailės ir architektūros istorikas Džordžijas Vazaris (Giorgio Vasari, 1511–1573) pateikia labai nedaug informacijos apie šio dailininko asmenį. Jis tvirtina, kad Antonijus Venecijietis buvo tapytojas ir gydytojas. Dėl neramumų mieste ir konkurentų pavydo jis buvęs priverstas bėgti iš Venecijos į Florenciją – bėgti iš miesto, kuriam norėjo tarnauti kaip tapytojas, nes buvo taikos ir dorybės mylėtojas. Apie jo kūrybinį gyvenimą žinoma dar mažiau: Antonijus buvo sakralinės dailės kūrėjas, tapęs freskas ir paveikslus Venecijoje, Florencijoje, Pizoje bei kitur.
Šio „Magnificat“ numerio viršelyje reprodukuojamo šv. Marijos Magdalietės atvaizdo originalas yra Vatikano muziejuje. Paveiksle darniai sujungti gotikos, renesanso ir bizantiniam stiliui būdingi bruožai. Verta prisiminti istorinį faktą, kad Venecija ir Italijos šiaurinė dalis bei salos kadaise priklausė Bizantijos imperijai, be to, ikonoklazmo metu (ikonoklazmas – erezija, kovojusi prieš dieviškų asmenų, Švč. Mergelės Marijos bei kitų šventųjų vaizdavimą ir drastiškai persekiojusi žmones, kurie gynė ikoną, Dievą ir šventuosius vaizduodavo žmogaus pavidalu) daug graikų emigravo į imperijos Vakarus – Italiją. Taigi Mariją Magdalietę vaizduojančio paveikslo tapybos technika, šventosios kūno laikysena, kairėje rankoje laikoma knyga (tikriausiai Evangelijos knyga) ir bendra paveikslo kompozicija tęsia gotikinės ir bizantiškosios tapybos tradicijas, tuo tarpu Magdalenos veidas bei plaukai nurodo į renesanso laikotarpį, nes pavaizduoti gyvai ir su ekspresija. Išskyrus šv. Marijos Magdalietės drabužius ir dešinėje rankoje laikomą indelį su kvepalais, kurie yra jau vėlyvesnės gotikos ir renesanso įžengimas į ikonografiją bei sakralinį meną, nes tais laikais Graikijoje, Kijevo kunigaikštystėje bei Balkanų šalyse valdė griežtas kanonas ir tik Italijoje bei Vakarų Europoje pradėta laisvai žiūrėti į sakralinį meną – vien kaip į puošybą. Šv. Magdalietė paveiksle dėvi drabužius, kurių stilius nurodo aristokratų luomą. Ši detalė atliepia vieną iš šios šventosios praeitį pasakojančių versijų, kad Marija Magdalietė buvo kilusi iš turtingos šeimos, gyvenusios Magdalos miestelyje (aramėjų kalba Magdala arba hebraiškai Migdal reiškia bokštas). Antonijus Venecijietis, kaip ir kiti viduramžių tapytojai, didelę reikšmę teikė spalvų simbolikai. Paveikslo fonas, labai panašus į bizantinių ikonų, yra auksinis. Tai nuoroda į dievišką tikrovę, į erdvę ir laiką, pranokstančius žmogiškuosius skaičiavimus. Taip pat auksinė aureolė rodo, kad pavaizduotoji moteris yra šventoji. Aureolė išreiškia, kad mano gyvenimo šaltinis, dėka kurio gyvenu, yra Dievas.
Paveiksle yra du simboliai, kurie, viena vertus, prieštarauja vienas kitam, bet, antra vertus, yra autoriaus sąmoningai pasirinkti, išreiškiantys „dvigubą“ Marijos Magdalietės misiją. Šie simboliai yra Evangelijos knyga ir indelis, pripildytas kvapniųjų aliejų, skirtų patepti mirusiojo kūną. Indelis vaizduojamas Marijos Magdalietės rankoje, nes ji kartu su kitomis moterimis ėjo į Jėzaus kapo vietą pabaigti iki galo savo Mokytojo laidotuvių apeigas, mat Jėzų paguldžius į kapą prasidėjo šabo diena, kai negalima dirbti. Apie tai paliudijo evangelistai (plg. Mt 27, 61; Mk 15, 47; Jn 19, 42). Taigi šis indelis tapo Marijos Magdalietės atpažinimo ženklu, atributu. Šventųjų atributai krikščioniškoje ikonografijoje visada nurodo veiksmą, kurio dėka vaizduojamas asmuo tapo šventuoju, pvz., kankinystės atveju – kryžius arba palmės šaka rankoje, ganytojas (vyskupas arba kunigas) rankoje laiko Bibliją, vyskupo lazdą… Jeigu paveiksle nebūtų kvepalų indelio, galėtume manyti, kad čia vaizduojamas apaštalas arba evangelistas, nes knyga yra jų atributas.
Šį klausimą turbūt paaiškintų žvilgsnis iš teologinės bei pastoracinės pusės, kuris mums atskleidžia, kad Marija Magdalietė buvo tikroji apaštalė. Kodėl Marija Magdalietė paskelbta prilygstančia apaštalams ar tiesiog apaštale? Jinai dalyvavo Jėzaus laidotuvėse ir buvo pasirengusi kartu su kitomis moterimis pabaigti laidotuvių apeigas, kaip reikalauja žydų papročiai, tačiau vietoje to ji gavo kitą užduotį – būti Dievo Žodžio skelbėja. Vietoj to, kad suteiktų paskutinį patarnavimą mirusiam Mokytojui, ji turi nešti džiugiąją žinią, perduotą Prisikėlusiojo: Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.“ Marija Magdalena nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs (Jn 20, 17–18). Ji buvo pirmasis žmogus, pirmoji moteris, kuri matė prisikėlusį Jėzų, pirmoji, kuri galėjo pranešti apaštalams, o po to visam pasauliui: Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų! Kodėl visam pasauliui? Nes Kristaus Evangelija yra skirta visiems!
Jau minėjau, kad viena versija skelbia, jog Marija buvo turtinga moteris iš Magdalos. Kita versija tvirtina, kad ji buvo prostitutė, o trečia – kad Jėzus išvarė iš jos septynis demonus. Nepaisant to, kuri versija teisinga, jinai yra pirmoji, kuri matė Jėzų prisikėlusį ir Jis matė ją, pašaukė vardu ir paskyrė nešti Gerąją Naujieną. Šiandien ir mes ypatingu būdu esame siunčiami į visą pasaulį, kad skelbtume Jėzaus mirtį ir Jjo garbingą prisikėlimą, išpažintume Jį bei lauktume, kol Jis ateis! (plg. Mt 28, 18–20).
Kadangi aš esu brolis dominikonas, negaliu nepasidžiaugti šios šventosios ir mūsų ordino „giminyste“. Buvęs mūsų ordino magistras Timotis Redklifas (Timothy Radcliffe) tvirtina, kad Marija Magdalietė yra dominikonų, t. y. pamokslininkų ordino, globėja. Kodėl? Nes paskelbusi Gerąją Naujieną apie tai, kad Kristus gyvas, ji tapo ir pirmąja pamokslininke. Marija Magdalietė yra Marselio miesto globėja, kadangi, pasak tradicijos, Marija Magdalietė atkeliavo į Prancūzijos teritoriją ir ten skelbė Dievo Žodį, čia pagal tradiciją ir legendą jinai yra palaidota.
Tegul būna mums šv. Marija Magdalietė pavyzdžiu mūsų gyvenime, kad ir mes turėtume drąsos skelbti Dievo Žodį bei atnešti kiekvienas savo gyvenimo indelį ir atiduoti į Viešpaties rankas bei džiaugsminga širdimi kartoti: Rabuni! Tu esi mano Viešpats ir Išganytojas…
Br. Vladimirs Petrovs OP
