01
10 /
2021
Šalia pagrindinių liturginių indų, skirtų šv. Mišioms arba šventiems pavidalams saugoti, yra naudojami ir juos palydintys indai. Pastarieji priskiriami antraeilių liturginių indų ir reikmenų kategorijai.
Dalijant šv. Komuniją paprastai šalia kunigo stovi patarnautojas, laikantis nedidelę paauksuotą ar pasidabruotą lėkštelę, kurią pagal kunigo rankos judesį tiesia nuo komuninės iki šv. Komuniją priimančio žmogaus smakro. Ši lėkštelė saugo, kad šv. Komunija nenukristų ant žemės ir, jeigu atskiltų kokie trupiniai – Kristaus Kūno dalelės – juos kunigas vėliau, valydamas lėkštelę, turi galimybę su derama pagarba priimti. Tai pagarbą Švč. Sakramentui išlaikyti padedantis indas, kuris per šv. Mišias laikomas ant pagalbiniams liturginiams reikmenims skirto stalelio, įprastai įdėtas į specialią dėtuvę, vadinamą bursa.
Varpeliu skambinama šv. Mišių metu, per Eucharistijos procesijas, palaiminimą Švč. Sakramentu, kunigui išeinant aukoti šv. Mišių ir kitais atvejais. Dar nuo XVI a. Romos mišiole buvo įsakyta skambinti per pakylėjimą bei recituojant: Šventas, šventas, šventas… Ypač aktualus varpelis buvo tada, kada šv. Mišios buvo aukojamos lotynų kalba, ir žmonės, nemokėdami šios bažnytinės kalbos, pagal varpelių skambinimo būdą ir skaičių (3, 9 kartai…) žinodavo, kokia konkreti šv. Mišių dalis vyksta. Mūsų dienomis varpelių paskirtis nebėra pranešti, kokia šv. Mišių dalis vyksta, kadangi visa liturgija po Vatikano II Susirinkimo dažniausiai švenčiama nacionaline kalba. Skambinimas varpeliais išliko tik esminėse dalyse – per pakylėjimą, kunigui einant prie altoriaus bei kai kuriais kitais atvejais atkreipiant dėmesį, kad dabar labai svarbus maldos momentas. Varpelių negalima pakeisti būgneliais, tačiau galima skambinti sudėtiniais įvairių garsų varpeliais.
Ampulės visada buvo naudojamos šv. Mišiose. Tai stikliniai, metaliniai, sidabriniai ar paauksuoti indeliai, ant kurių puikuojasi A (lot. aqua – vanduo) ir V (lot. vinum – vynas) raidės, skirtos tam, kad būtų aišku, kur koks skystis yra. Taip pat su jais gali būti naudojamas mažas samtelis-šaukštelis, skirtas įlašinti vandenį į taurę.
Indelis pirštams plauti paprastai laikomas šalia tabernakulio, kad kunigas po šv. Komunijos dalinimo galėtų nusiplauti pirštus, lietusius Švč. Sakramentą. Tai nedidelis indelis su dangteliu, šalia kurio kabo mažas rankšluostėlis. Kartais šis indas tiesiog pakeičiamas purifikatoriumi (lot. purificare – padaryti švarų) – mažu rankšluostėliu. Taip pat naudojamas mažas ąsotėlis su indeliu: kunigas prieš aukojimą nusiplauna rankas, atkartodamas Piloto padarytą gestą – aš esu nekaltas dėl šio teisiojo kraujo – bet kartu liturgiškai suvokiama, kad kunigas yra pasirengęs tarnauti šioje Kristaus mirties ir prisikėlimo sudabartinimo akimirkoje nekruvinuoju būdu.
Švęsto vandens indas ir šlakstytuvas naudojami šlakstant tikinčiuosius prieš sumos šv. Mišias (pagrindines parapijos sekmadienio Mišias), lankant ligonius, laiminant daiktus, namus, per laidotuves. Švęsto vandens indas, kaip ir pridera liturgijoje naudojamiems reikmenims, būna puošnus ir tvarkingas, primena nedidelį dubenėlį. Šlakstyklė sudaryta iš koto ir jo gale tvirtinamo bumbulo – iš medžio drožlių ar sintetinio audinio pagaminto ryšulio, merkiamo į vandenį. Dar ne taip seniai tikintys žmonės savo namuose turėdavo šlakstykles, kad per kalėdojimą atėjęs kunigas galėtų pasinaudoti laimindamas namus. Būna ir metalinių šlakstyklių. Tai metalinė talpa, primenanti nedidelį vamzdelį, iš kurio atlaisvinus dangtelį per specialiai tam suformuotas ertmes šlakstant trykšta vanduo. Tokia sandari šlakstyklė naudojama vykstant pas ligonį, keliaujant į kapines, turima kunigo kelioniniame rinkinyje.
Smilkytuvas ir laivelis smilkalams. Smilkalai – nuo žmogaus, nuo bendruomenės į dangų kylančios maldos simbolis. Šv. Mišių metu smilkoma Evangelijų knyga, altorius, kryžius, kunigas, susirinkusi bendruomenė, laiminamos verbos, tėvai ir motinos per Tėvo ar Motinos dieną ir t. t. Smilkytuvas – tai žarijoms, anglims laikyti skirtas indas, paprastai puošnus, su pakeliamu dangteliu (kad būtų patogu įdėti smilkalų), o dangtelio pakėlimo aukštis reguliuojamas grandinėlėmis, kad būtų galima kontroliuoti smilkymo intensyvumą. Seniau, kada buvo naudojamos natūralios anglys, dangtelis padėdavo reguliuoti ir deguonies padavimą, kad anglys nepradėtų liepsnoti atvira liepsna. Šiais laikais yra specialūs smilkymui skirti angliukai, kurie nesukelia atviros liepsnos. Smilkytuvą visada palydi dar vienas indas, vadinamas laiveliu smilkalams. Tai ant kojelės montuojamas mažas laivą primenantis indas, kuriame laikomi smilkalai ir šaukštelis, juo kunigas užberia smilkalų ant smilkytuve esančių anglių.
Indai šventiesiems aliejams. Aliejai yra trys: krizma, katechumenų ir ligonių. Krizma naudojama teikiant Krikšto, Sutvirtinimo sakramentus, konsekruojant vyskupą, bažnyčią, altorių. Katechumenų aliejus naudojamas teikiant Krikšto sakramentą, o ligonių aliejus – Ligonių sakramentui teikti. Didįjį ketvirtadienį, kada vyskupas pašventina aliejus iškilmingų Krizmos Mišių metu, parapijų klebonai prisipildo tris indelius šių aliejų ir parsiveža į savo parapijas. Tai kartu ir regimas vienybės su vyskupu ženklas, pagal Bažnyčios mintį suvokiant, kad Ubi episcopus, ibi ecclesia – „Ten, kur vyskupas, ten ir bažnyčia, bendruomenė.“ Šventieji aliejai laikomi sandariuose nedideliuose induose, o kiekvienas jų turi atitinkamą užrašą ar išgraviruotas didžiąsias raides, kad nebūtų sumaišyta, kur koks aliejus yra.
Kun. dr. Andrius Vaitkevičius
