01
06 /
2023
Kiek buvo laiškų korintiečiams? Kas ir kada parašė Antrąjį laišką korintiečiams (2 Kor)?
Naujojo Testamento kanone yra du laiškai korintiečiams, abu priskiriami autentiškų Pauliaus laiškų grupei. Visgi kritinės studijos atskleidė, jog Paulius korintiečiams parašė išties ne du, o keturis ar net penkis laiškus (biblistikoje jie žymimi kaip A, B, C, D, E laiškai). 1 Kor 5, 9 randame nuorodą į ankstesnį laišką, kuris, manoma, ir buvęs pirmasis (A), rašytas Korinto bendrijai iš Efezo, kur Paulius atvyko iškart po misijų Korinte ir apsistojo ilgesniam laikui. Šiuo laikotarpiu apaštalas per savo bendradarbius toliau palaikė glaudų ryšį su jam brangiais korintiečiais. Anie jį nuolat informuodavo apie tai, su kokiomis problemomis susidurdavo jauna Korinto krikščionių bendrija, kokie tikėjimo klausimai rūpėjo jos žmonėms. Paulius į jiems iškilusius sunkumus iškart reaguodavo laišku – padrąsinimu, pamokymu, paguoda. 1 Kor 5, 9 minimas laiškas ir buvo tokia reakcija, tačiau problemos tęsėsi, žinios apie tai pasiekė Paulių (1 Kor 1, 11), ir jis sėdosi rašyti korintiečiams antrą kartą. Šis antras laiškas – tai mūsų žinomas 1 Kor (B). Visgi dabar mums rūpi ne šis, o 2 Kor, kurio atsiradimas išties įdomus.
Netrukus po to, kai korintiečiai gavo 1 Kor, į Korintą užsuko Pauliaus bendradarbis Timotiejus (Apd 19, 21–22), kuris čia aptiko skandalingą situaciją. Mat tuo metu Korinte šaknis bandė leisti netikri apaštalai, menkinantys Pauliaus autoritetą, taigi ir jo misijas (2 Kor 3, 1; 10, 12–14; 11, 12–15). Tokių aplinkybių kontekste svarstydami rašytinį Pauliaus palikimą atpažįstame ypatingą jo kaip misionieriaus rūpestį tais, su kuriais jį siejo Evangelijos ryšys – apaštalas tuo metu korintiečiams parašė greičiausiai net tris laiškus (C, D, E). Taigi, negalėdamas būti arti jų fiziškai (nors juos ir vėl aplankęs, tačiau vizitas buvęs nesėkmingas), juos lydėjo pamokančiu bei vilties teikiančiu rašytiniu žodžiu ir malda. Nors tyrėjai ir diskutuoja, kur ir kaip tiksliai tie laiškai sugulė ir ar nebuvo kuris prarastas, kai kurie visus juos aptinka 2 Kor. Kaip tai suprasti? Pirmiausia Paulius, spręsdamas tų save aukštinančių „pernelyg apaštalų“ Korinte problemą, rašo laišką C (vadinasi, korintiečiams rašo iš viso jau trečią kartą), kuris 2 Kor atitinka 2, 14 – 7, 4. Tačiau šis laiškas neduoda rezultatų ir netrukus Paulius rašo laišką D, vadinamąjį ašarų laišką, kurį 2 Kor atitinka 10–13 sk. Pastarasis jau pasiekia savo tikslą, Korinto bendrija atsigręžia į Paulių, o anie netikri apaštalai išsinešdina. Galiausiai po kurio laiko dar rašo laišką E, vadinamąjį susitaikymo laišką, kurį 2 Kor turime 1, 1 – 2, 13; 7, 5–16 ir 8–9 sk.
Taigi 2 Kor nėra vientisas raštas, o trijų Pauliaus laiškų korintiečiams rinkinys. Manoma, kad visi šie trys laiškai buvo parašyti 56–57 metais. Redaguojant 2 Kor, tarpusavyje jungiant šiuos autentiškus Pauliaus laiškus, iš jų greičiausiai buvo nedaug prarasta. Suprantama, tai tik 2 Kor atsiradimo hipotezė, bet labai tikėtina. Vienaip ar kitaip, ji atskleidžia tyrėjų pastangas suprasti ir rekonstruoti neretai sudėtingą biblinių raštų genezę.
Neva misionierių keliama sumaištis
Nereikia stebėtis, kad Pauliui iš vienos misijų vietos išvykus į kitą ankstesnėje atsirasdavo įtampų. Krikščionių bendrijos žengė dar tik pirmuosius žingsnius ir natūralu, kad joms kildavo įvairių problemų, ypač santykyje su jas supančia aplinka. Dabar toji problema buvo netikri apaštalai, įsikibę besilaikantys kai kurių anos aplinkos idėjų. 2 Kor kaip tik ir sprendžiama įtampos tarp šių naujų Korinto neva misionierių ir Pauliaus apaštališkosios savimonės problema.
Spėjama, jog šie į Korintą atklydę misionieriai buvo krikščionys, kilę iš žydų (2 Kor 11, 22), tačiau greičiausiai paveikti pagoniškos aplinkos, pagal šios standartus – išminties entuziastai, siekiantys neva aukštesnio, dieviškesnio pažinimo ir savo mokymu klaidinantys žmones. Jiems buvo svarbu teigti savo autoritetą, savo neva pranašesnę išmintį ir taip niekinti Paulių. Matyt, tai jiems puikiai sekėsi, nes tarp Korinto krikščionių, ko gero, dar nebuvo atslūgusi toji gnostinio entuziazmo banga, kuri Korinte skaldė krikščionis į „partijas“ (1 Kor 1, 10–13) ir kuriai Paulius 1 Kor priešpriešino mokymą apie kryžių (1 Kor 1, 17–31). Jis ir 2 Kor laikysis tos pačios minties: „Mes nedrįstame savęs gretinti ar lyginti su kai kuriais žmonėmis, kurie patys save aukština. […] Nesame linkę girtis be krašto, o tik iki tų ribų, kurias mums Dievas užbrėžė […]. Kas nori girtis, tesigiria Viešpačiu!“ (2 Kor 10, 12–18).
2 Kor Paulius su anais apaštalais išties nediskutuoja, jis tiesiog susikoncentruoja į polemiką su korintiečiais apie būdą būti apaštalu. Kas gi gali laikyti save tikru apaštalu?
Evangelijos skelbėjo tapatybė
Pažvelkime į keletą aspektų.
Pirma, kalbėdamas apie Evangelijos šviesą, Paulius sako, jog „šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7a). Galėtume suprasti, jog šiame vaizdinyje lobis nurodo į Evangeliją, o molinis indas – į Evangelijos skelbėją. Taip kontrasto būdu – lobis moliniame inde (!) – Paulius pasako, kur yra jo vieta santykyje su Evangelija – visuomet žemiau, mažiau, silpniau. Nejaugi jam rūpi susimenkinimas? Ne, Pauliui greičiau svarbu pasakyti, jog nei jis, nei kas kitas niekuomet nepranoks Evangelijos turinio. Evangelija kalbina žmogų istorijoje, ji skirta istorijai, bet tiesa ir tai, jog Evangelijos turinys – Jėzus Kristus, miręs ir prisikėlęs dėl – visuomet išlieka daugiau už šią istoriją. Evangelijos turinys „spaudžia“ istoriją pasiduoti jo įtakai. Visgi, kol esame istorijoje, visuomet judame link galutinio Evangelijos pažado išsipildymo. Šia prasme Evangelija mus pranoksta, yra mums „jau ir dar ne“ pažadas. Akistatoje su ja mes tikrai esame moliniai indai. Paulius pakomentuoja: „kad būtų aišku, jog ta malonės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2 Kor 4, 7b).
Kaip reiškiasi toji malonės gausa Pauliaus ir kitų Jėzaus skelbėjų istorijoje? Jis sako: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą“ (2 Kor 4, 10a). Paulius realistas, jis pažįsta negatyvų tikrovės skonį ir jo neneigia, pats jau daug patyręs – vidinių ir išorinių audrų, pavojų, bado, vargo momentų (2 Kor 11, 21–33). Visame tikrovės negatyvume reiškiasi pažeista ir Kristo-genomai prieštaraujanti žmogaus mąstymo-veiksmo sistema. Paulius patiria negatyvumo svorį ir jį įprasmina, tačiau to jam negana, nes ir Jėzaus tikrovė negatyvumu nesibaigia. Žvelgdamas į Jėzų, jis atsiremia tarsi į antrą tikrovę laikančio lanksto pusę ir sako: „kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 10b). Kristo-genomai prieštaraujanti žmogaus sistema nėra paskutinis žodis. Paskutinis žodis yra viltis, kad Jėzaus gyvybė – žmogaus tikrovėje įskiepyta Jėzaus DNR – galiausiai „paims viršų“ mūsų kūne, mūsų istorijoje.
Kaip reflektuoja Ugas Vanis (Ugo Vanni), Paulius remiasi į Jėzų ir sako, kad jo kaip apaštalo kelyje reiškiasi mirties elementai – įvairūs prieštaros ženklai. Tačiau tai Pauliui tampa stimulu dovanotis, t. y. atkartoti savo tikrovėje kristogenetinę dinamiką. Tuomet jis patiria, kad gebėjimas nešiotis savo kūne Jėzaus merdėjimą sukuria neįtikėtinus pozityvius vaisius. Tokioje dinamikoje Evangelijos skelbėjas patiria šuolį iš mirties į gyvenimą ir taip atranda Kristo-genomą kaip besąlygiškai saistančią jo būvį, taigi ir tapatybę: „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę“ (2 Kor 4, 8).
Tad kuo galėjo pasigirti Paulius akistatoje su savimi besipuikuojančiais anais Korinto apaštalais, dėl kurių pretenzijų net kelis kartus buvo priverstas rašyti savo mylimiems korintiečiams? Niekuo. Vien Jėzumi Kristumi, jo merdėjimu ir jo gyvybe. Bet argi ne tai ir buvo kokybinė skirtis tarp anų skelbėjų ir Pauliaus užmojo, kaip jis ir įvardins: „Mes ne save pačius skelbiame“ (2 Kor 4, 5).
Šio konflikto fone Paulius paliko mums bene asmeniškiausią liudijimą apie savo kaip apaštalo patirtis ir išgyvenimus. Dar daugiau, nors reikalas buvo nejuokingas, jis smagiai ir meistriškai griebėsi ironijos žanro: „[…] pasiklausykite manęs kaip kvailio […]. Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius“ (2 Kor 11, 16–21 ir toliau). Kažin, ar ne ironiškai jis užsimotų ir šiais laikais, įsisiūbavus kivirčams tarp tikėjimo brolių?
Dr. Ingrida Gudauskienė
