01
05 /
2011
Apaštalų darbai, kurių ištraukos skaitomos visą Velykų laiką, neabejotinai suteikia šiam liturginiam laikui misionierišką atspalvį. Po Jėzaus Prisikėlimo Gyvenimo Viešpaties evangelija peržengia Palestinos – tolimos ir nereikšmingos Romos Imperijos provincijos – ribas ir pasiekia pačią Romą. O impulsą misionieriškai veiklai suteikia pats Prisikėlęs Jėzus, surinkęs savo apaštalus prieš įžengdamas į dangų: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių.“ (Apd 1, 8)
Apaštalų darbuose pasakojama apie tokius reikšmingus įvykius kaip Bažnyčios sukūrimas Sekminių dieną, pirmieji persekiojimai ir Stepono nužudymas; Pauliaus atsivertimas Damasko kelyje ir Petro regėjimas apie Išganymo visuotinumą; pagonių priėmimas bendruomenėje ir Jeruzalės asamblėjos nutarimais apie žydų papročius… Visi šie įvykiai ir dar daugybė kitų sudaro pirmosios bendruomenės istoriją, tačiau Apaštalų darbuose svarbu ne tiek įvykiai, kiek įvairių bendruomenės narių istorija. Ankstyvoji Bažnyčia pavadino šį Luko pasakojimą „Apaštalų darbais“, nes iš tiesų čia pasakojama apie didžiųjų liudytojų keliones ir per tai pateikiama Evangelijos skleidimo istorija. O šalia šių didžiųjų personažų dar yra Šv. Dvasia, kuri duoda pagrindą ir galią kalbėti Jėzaus vardu. Kaip žinome, Ji yra Bažnyčios kūrėja, siunčianti Jėzaus bendruomenės narius į tolimiausius kraštus ir juos lydinti savo stiprybe visuose varguose (žr. Apd 16, 6–10). Apaštalų darbuose pasakojama, kaip Žodis tiesiasi kelią per mokinius.
Knyga, kurios tęsėjai esame mes
Evangelistas Lukas – vienintelis, kuris pasakoja Jėzaus mokinių istoriją Viešpačiui įžengus į dangų. Tai, kad prie savo Evangelijos jis prideda ir antrą tomą, byloja, jog Jėzaus prisikėlimas nereiškia Išganymo užbaigimo, o veikiau pradžią bendruomenės misijai plačiajame pasaulyje. Savo dvitomiu veikalu Lukas norėtų parodyti, kad Išganymo istorija apima tiek Senojo Testamento laikus (Jonas Krikštytojas ir jo tėvai priklauso šiai epochai), tiek Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, tiek Bažnyčios laikus, kuriuose esame mes, Apaštalų darbų skaitytojai.
Dėl šios priežasties Apaštalų darbai neturi aiškios pabaigos. Daugelį skaitytojų stebina tai, kad Lukas baigia savo istoriją gana netikėtai: autorius neinformuoja apie taip lauktą Pauliaus teismą, nei apie kokią nors jo konkrečią misiją Romoje, nei apie jo baigtį, o tik lakoniškai pamini: „Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė Dievo Karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas, mokė apie Jėzų Kristų.“ (Apd 28, 30–31) Kad ir kaip interpretuosime šį faktą, lieka vienas pagrindinis paaiškinimas: netradicinė pabaiga siekia įtraukti skaitytoją į Žodžio skleidimo istoriją ir jaustis tos istorijos dalimi.
To patvirtinimą rasime, jei apžvelgsime geografinę Žodžio plėtrą abiejose Luko knygose ir palyginsime tai su Apaštalų darbuose duota užduotimi būti liudytojais iki pasaulio pakraščių. Pirmą kartą Jėzaus Gerosios Naujienos skelbimas pasigirsta Nazareto sinagogoje (Galilėjoje) (Lk 4, 14–30) ir pasiekia Jeruzalę Evangelijos pabaigoje (Lk 24). Iš čia vėl Jėzus siunčia savo mokinius skelbti Dangaus Karalystės Žodžio (Apd 1, 8), o Žodis nuskamba knygos pabaigoje Pauliaus lūpomis (Apd 28, 30–31). Tačiau mokinių misija anaiptol dar nėra įvykdyta: Geroji Jėzaus Naujiena nepasiekė pasaulio pakraščių, o tik jo centrą – Romą: atvira pabaiga – kvietimas skaitytojui pratęsti šį uždavinį čia ir dabar.
Pirmasis Bažnyčios istorikas
Dėl savo originalumo tęsiant Evangelijos pasakojimą trečiasis evangelistas yra dažnai vadinamas pirmuoju Bažnyčios istoriku. Apaštalų darbų pradžioje Lukas adresuoja savo antrą knygą tam pačiam Teofiliui, kurį Evangelijos įžangoje jis buvo įtikinęs pateiktų faktų pagrįstumu ir istorijos patikimumu. Dėl šios priežasties mes galime tikėtis tokio paties istoriko „profesionalumo“ ir antroje knygoje. Tačiau, nors bibliniai tyrimai didele dalimi tik patvirtina Luko kaip istoriko patikimumą, vis dėlto reikia pripažinti, kad jo istorija yra selektyvi. Lukas nesistengia pasakoti apie viską ir apie visus! Užuot pateikęs abstraktų ir bendrą Gerosios Naujienos plitimo vaizdą, Lukas sutelkia dėmesį ties keliais, jo manymu, reikšmingais personažais ir įvykiais.
Šia prasme, turint omenyje galutinį abiejų knygų siekį – tikėjimo apie Jėzų perdavimą, – Luko kaip istoriko supratimas skiriasi nuo mūsų. Todėl Apaštalų darbai nėra Bažnyčios istorijos vadovėlis, o pasakojimas apie Petro, Stepono, Pauliaus, Barnabo ir kitų tarnystę Žodžiui veikiant Šv. Dvasiai. Pats Lukas nelieka už šio pasakojimo ribų, kaip tai galime pastebėti vadinamosiose „mes“ ištraukose: šiose istorijos dalyse (visada Pauliaus kelionių metu 16, 10–17; 20, 5–15; 21, 1–18; 27, 1–28, 16) pasakotojas staiga įtraukia save į veikėjų grupę. Tai leidžia manyti, kad autorius yra aktyviai talkinęs Pauliui ir pasakoja apie įvykius, kuriuose pats dalyvavo. Beje, pirmieji Bažnyčios Tėvai sieja Luką su apaštalu Pauliumi. Šv. Ireniejus II amžiaus pabaigoje rašo apie jį: „Lukas, kuris Paulių lydėjo, knygoje užrašė Pauliaus skelbiamą Evangeliją.“
Taigi, nors ir atlikdamas istoriko darbą, Lukas lieka ištikimas Viešpaties liepimui nešti Gerąją Naujieną ir tai daro naudodamasis savo literatūriniais gebėjimais.
Apaštalų darbų struktūra
Apaštalų darbus galima lengvai padalyti į dvi didžiąsias dalis, turint omenyje, kad autorius iš esmės pasakoja apie Petro misijas Palestinoje (Apd 1–15) ir apie Pauliaus keliones po Romos Imperiją (Apd 9–28). Šia prasme tikslesnis knygos pavadinimas būtų „Apaštalų Petro ir Pauliaus darbai“, nes nėra kalbama apie visus apaštalus, o tik apie du iš jų, kiti tarsi lieka šešėlyje. Tai nereiškia, kad kiti personažai nėra svarbūs: taip būtų per daug sumenkinamas jų indėlis besikuriančioje Bažnyčioje ir Žodžio tarnystėje. Tačiau gana aiškiai susidaro įspūdis, kad Steponas (Apd 6–7) ir Barnabas (Apd 5–15), kurių veikla neabejotinai svarbi, tik ruošia kelią didžiajam Pauliui ir tylomis išeina iš scenos jam tapus tvirtu apaštalu. Panašiai reikėtų įvertinti intarpą apie Pilypo misiją (Apd 8): naujai pakrikštytas eunuchas yra pirmasis pagonis, priėmęs Išganymo žodį, o tai ruošia paties Petro misijai pas romėnų šimtininką Cezarėjoje. Tą patį galima teigti ir apie apaštalus Joną ir Jokūbą.
Atidžiai pažvelgus į šių dviejų Bažnyčios kolonų – Petro ir Pauliaus – istorijas, galima pastebėti tam tikrų panašumų. Tarp daugelio kitų dalykų galime paminėti abiejų atsivertimą (Petro – Sekminių dieną, kai bailus žvejys tampa tvirtu liudytoju, o Pauliaus – Damasko kelyje) ir abiejų suvokimą, kad Kristaus Išganymas adresuojamas visam pasauliui, taigi ir pagonims. Į tą supratimą Petrą ir Paulių atveda Dievo iniciatyva, atverianti apaštalams iki šiol jiems nepažintus kelius. Petras tai patiria apsilankęs pas šimtininką Kornelijų, gavus Šv. Dvasią „kaip ir mums“ (Apd 15, 8) ir tai matydamas sušunka: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“ (Apd 10, 34–35) Tuo tarpu Paulius ima skelbti Žodį pagonims patyręs Pisidijos Antiochijos žydų priešiškumą: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate, tai mes kreipiamės į pagonis. Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“. Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį.“ (Apd 13, 46–48)
Dviejų apaštalų atsigręžimas į pagonis yra kertinis įvykis bendruomenės gyvenime. Lukas tai suvokia, todėl ir nuolat atkreipia dėmesį į tos netikėtos misijos įgyvendinimą, leisdamas suprasti, jog Išganymo mastai visada platesni, nei patys galime įsivaizduoti.
Tai, kad Apaštalų darbai – Žodžio plėtros per mokinius istorija, dar galima pastebėti ir liudytojų kalbų gausumu. Yra paskaičiuota, kad apie trečdalį visos knygos sudaro personažų kalbos bei pamokslai. Petras ir Paulius itin daug pamokslauja įvairioms auditorijoms, taip įgyvendindami savo misijas. Lukas skiria ypatingai didelį dėmesį apaštalų žodžiams, nes juose tarsi iš pirmų lūpų skaitytojai gali išgirsti pačius Kristaus prisikėlimo liudytojus. Galbūt dėl to Lukas nepasakoja nei apie Petro, nei apie Pauliaus mirtį: jų žodis nemiršta, o dar gyvai skamba Bažnyčioje!
Kristaus pažinimo šviesa
Apaštalų darbuose pasakojama, kaip Dvasios galybė, veikusi Jėzų Jo misijos pradžioje (Lk 4, 14), dabar veikia Jo mokinių bendruomenę. Jeigu ji liks ištikima Žodžio tarnystei ir Dvasios įkvėpimams, kaip Lukas tai rodo ją aprašydamas (2, 42–47; 4, 32–35), Geroji Naujiena pasieks pasaulio pakraščius ir visi žmonės, anot senolio Simeono, „išvys išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Apd 2, 30–32).
Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė
